Sporto psichologė: krepšininkas nėra darbinis arklys (interviu)

Treneriai ir žaidėjai besiruošdami svarbioms rungtynėms dažnai akcentuoja agresyvią gynybą nuo pat pirmųjų dvikovos sekundžių. Taip siekiama ne tik maksimaliai sukaustyti varžovo veiksmus puolime, bet ir pasiųsti priešininkus į gilų psichologinį nokdauną.

Tuomet ir taikliausių snaiperių metimai neliečia lanko, o „geriausieji“ tampa bailūs it ką tik gimę ėriukai. Ar šiuolaikiniame sporto pasaulyje viskas matuojama tik išpūstais biudžetais ir fizinėmis galimybėmis? Kiek įtakos galutiniam rezultatui turi vidinis nusiteikimas ir psichologija?

Apie sportininkus ir jų trenerius dažniausiai ištinkančias krizes savaitraštis „Vilniaus diena“ kalbėjosi su sporto psichologijos pioniere Lietuvoje Rinalda Germaniene.

- Lietuvoje sporto psichologija žengia pirmuosius žingsnius. Kaip atrodome užsienio šalių kontekste?, - paklausėme R. Germanienės.

- Pagrindinė mūsų problema yra ta, kad galime labai liūdnai prisižaisti užsiminėdami diletantizmu ir diskredituoti pačią sporto psichologiją. Privalome vadovautis geriausia praktika. Pasaulyje jos yra pakankamai, tereikia ją pritaikyti.

Pavyzdžiui, prieš porą savaičių Paryžiuje teko lankytis tarptautinėje sporto psichologų konferencijoje. Po griežtų atrankos į vadinamąją „Expert class“ pateko aštuoni sporto psichologai. Betarpiškai dalyvavome užsiėmimuose su žmonėmis, kurie rengia sportininkus olimpinėms žaidynėms.

Taip pat teko lankytis šiuolaikinės sporto psichologijos centre Vienoje. Ten šuoliui iš stratosferos buvo paruoštas Felixas Baumgartneris. Centre dirbama su garsiais sportininkais iš viso pasaulio. Noriu pasakyti, kad Europa mums atvira ir nori padėti. Reikia tik tai suprasti ir norėti augti.

- Jums teko darbuotis dukterinėje Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandoje. Kuo ši patirtis buvo naudinga jums, krepšininkams, treneriams?

- Tuometinis treneris Robertas Štelmaheris suprato reikalo svarbą ir tuo pasinaudojo. Galime prisiminti, kaip Vilniaus „Perlas“ laimėjo prieš Kauno „Žalgirį“. Šiuo metu krepšininkai yra išsibarstę po klubus pradedant Nacionaline krepšinio lyga (NKL), Lietuvos krepšinio lyga (LKL) ir baigiant NBA. Ryšį palaikome su visais. Psichologinį darbą jie prisimena kaip gerą patirtį. Į komandą atėjau iš Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijos ir man tai buvo laiptelis į profesionalųjį sportą.

Psichologas turi būti ir žiaurus

- Sutinkate ar ne: tobuliausias variantas - treneris trijuose asmenyse – psichologas, tėvas ir žaidimo architektas.

- Tai yra didelis pliusas, bet tokių kaip Johnas Woodenas yra vienetai. Daugelis strategų siekia būti šiuose trijuose asmenyse, tačiau čia lazda turi du galus: vienas vadinasi „noriu ir galiu“, o kitas -  „noriu ir negaliu“. Pastarasis pasitaiko labai dažnai. Yra buvę klientų, kurie to siekdami tiesiog pasiklysdavo ir pasimesdavo. Tokiais atvejais treneris susipyksta pats su savimi,. Tuomet daugelis dalykų tiek aikštelėje, tiek gyvenime tampa neprognozuojami.

- Kaip vyksta pats procesas? Su kiekvienu sportininku bendraujate asmeniškai, motyvuojate jį? Kaip sekasi rasti kelią į žaidėjo sielą?

- Forma paprasta - individualios ir grupinės konsultacijos. Svarbiau yra turinys. Esu egzistencinės psichologijos atstovė, todėl mano darbo tikslas - atskleisti sportininkų maksimalaus sportinio pasirodymo principus per egzistencinės psichologijos elementų veikimą ir įtaką.

Akcentuodama holistinį, asmenybinį aspektą, egzistencinė psichologija keičia sportininko asmenybę, nors tuo pačiu ir nesiūlo „greito vartojimo“ recepto. Iš egzistencinės psichologijos paradigmos išplaukia priešingas požiūris funkciniam, instrumentiniam požiūriui į sportininką. Yra didelis skirtumas tarp funkcinio požiūrio ir holistinio, asmenybinio požiūrio. Nes būtent funkcinis požiūris į sportininką kaip į „darbinį arklį“ gerinantį tik techninius-instrumentinius rezultatus (ištvermę, metimo techniką, fizinę jėgą, tam tikrus judesius aikštelėje ir t.t.) ir yra tas požiūris, kurio šviesoje pasirodo egzistencinės psichologijos principų alternatyvumas ir prasmingumas.

Ne tik akivaizdūs-tiesioginiai sportiniai elementai lemia sportinio pasirodymo efektyvumą, bet ir ne tokie akivaizdūs ir tiesioginiai elementai, kaip sportinės veiklos kaip sportininko gyvenimo dalies suvokimas, asmenybės realizacijos, saviraiškos ir pan.

Todėl egzistencinė terapija gali sulėtinti darbą su sportininkais, tačiau padaro jį gilesnį ir kompleksiškesnį. Pagrindinis psichologo instrumentas randant kelią į sielą yra meilė. Psichologas taip pat turi būti asmeniniu pavyzdžiu sportininkui – negali sielvartauti, nuobodžiauti, liūdėti, atrodyti nepakankamai optimistiškas ar kartais silpnas. Psichologo įvaizdis turi turėti absoliučios koncentracijos, žiaurumo bruožus ir netgi būti atšiaurus ir griežtas – čia yra jo adekvatumas, kuris taip pat padeda nueiti iki sportininko sielos.

Kaip laimėti gyvenimą?


Traumos A. Macijauską privertė anksti pasitraukti iš krepšinio, tačiau neatėmė gyvenimo džiaugsmo

- Koks jūsų požiūris į  vadinamąją „Trash talk“ taktiką? (kai oponentas agresyviais žodžiais aikštelėje užgaulioja priešininką ir taip stengiasi jį išvesti iš pusiausvyros)

- Svarbu pasikliauti sveiku protu. Žmogiškumas – riba, kurią peržengus, arba laimi, arba žūsti. Tačiau svarbu nepamiršti: jei plėšrūnų puotoje nesielgsi kaip plėšrūnas, tapsi patiekalu.

- Ar pastebite esminius vertybių skirtumus tarp jauno ir patyrusio žaidėjo?

- Skirtumų ieškoti nereikia. Iš patirties galiu pasakyti, kad jaunystę ir patirtį reikia vienyti. Šioje vartotojiškoje kultūroje, turiu omenyje ne tik sportą, apie vertybės kalbame vis mažiau. Manau, būtent sporto pasaulis yra viena iš sferų, kuri gali sužadinti tikrų vertybių atgaivinimą.

- Praėjusiame sezone Vilniaus „Sakalų“ žaidėjų sąskaitų nepasiekė, greičiausiai ir nebepasieks, nei vienas sąžiningai uždirbtas atlyginimas. Ką galėtumėte jiems patarti?

- Manau, realiai spręsti šį klausimą yra sudėtinga. Nemažai priklauso nuo trenerio reputacijos, autoriteto. Jis turi sugebėti bendrauti su žaidėjais, įtikinti komandos branduolį atsiduoti žaidimui tikrąją to žodžio prasme. Treneris gali bendrauti nemotyvuodamas, bet motyvuoti nemokant bendrauti yra neįmanoma. Strategui svarbu gyventi su požiūriu, jog „man jūs ne visi patinkate, bet aš jus visus myliu“. Tai yra užkrečiama, jei tai skleidžia stipri asmenybė.

- Viena nedėkingiausių sportininko karjeros dalių – traumos.  Lietuvoje turime pakankamai pavyzdžių, kai garsūs krepšininkai karjerą baigė anksčiau laiko...

- Sportas yra kaip seksas, ta pati libido energija, kuri kartais baigiasi anksčiau laiko. Na, o kaip po to jautiesi, labai individualu. Mūsų šalyje nežinau nei vienos traumų valdymo programos, tačiau valstybėse, kur sporto psichologija yra pažengusi, tai egzistuoja. Jau nekalbu apie Lietuvoje egzistuojančius dalykus, kai tėvai toleruoja krepšininko veiklą su širdies yda. Reikia pagaliau suprasti, kad tai yra grėsmė ne tik sveikatai, bet ir žmogaus gyvybei. Fizinė trauma gali būti psichologinės traumos priežastis, ir atvirkščiai, psichologinė trauma – fizinės traumos priežastis. Viskas gyvenime yra susiję, taip kaip turėtų būti susiję šio pavyzdžio kontekste treneris ir psichologas.

- Įkvepiantis Arvydo Macijausko pavyzdys – vos baigęs karjerą jis pradėjo krimsti trenerio mokslus, sukūrė šeimą ir gyvena laimingą gyvenimą. Panaši ir Marijono Petravičiaus situacija. Ar dažnas sportininkas tokioje sunkioje situacijoje sugeba savarankiškai išlaikyti pusiausvyrą?

- Jeigu žiūrime į sportininką kaip į „darbinį arklį“, tuomet populiarus požiūris „baigė karjerą anksčiau laiko“ čia puikiai tinka. O gal jo karjera tik prasideda. Jeigu sportininkas į traumą pažvelgia kaip į galimybę, jis laimi ne rungtynes, o gyvenimą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių