A. Skujytės svajonė – atsisveikinimui prisijaukinti Londoną

Atėnų olimpinė vicečempionė Austra Skujytė vis dar laukia ir Londono žaidynių bronzos. Tačiau 37-erių kaunietė negyvena praeitimi – ruošiasi turbūt paskutiniam savo Europos čempionatui ir ugdo savęs vertą pamainą.

Į Belgrade rengiamą Europos lengvosios atletikos uždarų patalpų čempionatą A.Skujytė drauge su kitais rinktinės nariais išskris kovo 1-ąją ir startuos ne sau įprastose daugiakovės varžybose, o tik vienos rungties – rutulio stūmimo.

Praeitą savaitę Klaipėdoje įvykusiame Lietuvos lengvosios atletikos žiemos čempionate bei dar ankstesnėse varžybose kaunietei pavyko įvykdyti kvalifikacinį rutulio stūmimo normatyvą, o penkiakovės rezultatai atrankos reikalavimų neatitiko.

"Nėra ko slėpti – Belgrade labiau norėjau dalyvauti daugiakovės varžybose, bet tikrai nesu nusivylusi. Nuotaikos pakilios", – tikino A.Skujytė.

– Austra, kokius tikslus sau keliate Europos čempionate?

– Tai bus tikriausiai paskutinis mano žiemos čempionatas. Tad tikslų nekelti negaliu. Labai norėtųsi peržengti 17 m ribą. Lietuvos čempionate to padaryti nepavyko. Mano norimas rezultatas galbūt leistų patekti į varžybų finalą, bet aukštumų tikėtis sunku. Vis dėlto šansai būtų kur kas geresni penkiakovėje.

– Ar žemyno pirmenybėse jums netrukdys sveikatos problemos, persekiojusios per varžybas Lietuvoje?

– Achilo sausgyslės skausmus dar jaučiu, bet stumdyti rutulį tai netrukdys. Šioje rungtyje kairė koja apkraunama net mažiau nei dešinė, tad ir didelių negalavimų nejaučiu. Sukandusi dantis galėčiau įveikti ir kelias kitas penkiakovės rungtis, bet bėgti būtų sunku. O sudėjus viską – jau labai sudėtinga.

– Jūsų balsas skamba optimistiškai. Atrodo, kad, nepaisydama artėjančio karjeros saulėlydžio, vėl esate kupina motyvacijos. O juk prieš kelerius metus lyg ir buvote padėjusi tašką?

– Iš tiesų tąkart karjeros visiškai nebaigiau. Po Londono olimpiados, kur likau per žingsnį nuo medalių, buvau palūžusi psichologiškai. Pasitraukti iš sporto negalvojau, bet prisiminimai iš tų žaidynių buvo slogūs. Nesinorėjo karjeros baigti liūdna nata, todėl svarsčiau, kaip išeiti gražiai. Tikiuosi, kad tai pavyks šiemet. Galbūt galutinai atsisveikinsiu ateinantį rugpjūtį po pasaulio čempionato, o jis vyks būtent Londone. Būtų simboliška, jei atsisveikinimui prisijaukinčiau ir šį man nesėkmingą miestą.

– 2012-ųjų olimpiados septynkovės varžybas baigėte penktoje vietoje, tačiau dėl dopingo diskvalifikavus ukrainietę Liudmilą Osipenko ir rusę Tatjaną Černovą, pakilote ant prizininkių pakylos. Ar jau atgavote bronzos medalį iš T.Černovos?

– Ką jūs! Mane iškart perspėjo, kad procesas truks labai ilgai. Dar negavau oficialaus rašto iš Tarptautinio olimpinio komiteto, kad esu pripažinta olimpiados bronzos medalio laimėtoja. Kai sulauksiu šio dokumento, tada prasidės kiti veiksmai. Kalbėjausi su imtynininku Mindaugu Mizgaičiu (Pekino olimpiadoje bronzą iškovojusiu, bet po varžovo diskvalifikacijos sidabrą turinčiu gauti kauniečiu – aut. past.). Jis juokiasi, kad savo bronzą jau atidavė, o sidabro – nė nematyti. Liko išvis be medalio. Gerai, kad man taip nebus, nes aš medalio išvis neturėjau (juokiasi).

Kaip galima negrąžinti pavogto daikto? Nejaugi toks medalis jam gali teikti pasididžiavimą?

– Girdėjome, kad sankcijų sulaukę Rusijos lengvaatlečiai tyčia negrąžina medalių, olimpiniam komitetui motyvuodami, esą trofėjų pametė ar kažkas pavogė.

– Neįsivaizduoju, kaip toks medalis gali teikti džiaugsmą. Juk žmogus apsivogė ir buvo teismo pripažintas kaltu! Kaip galima negrąžinti pavogto daikto? Nejaugi toks medalis jam gali teikti pasididžiavimą? Nesuprantu…

– Jei vis dėlto pavyktų atgauti priklausantį apdovanojimą ar, tarkime, būtų įteiktas jo dublikatas, tokia pergalė jums pačiai atrodys visavertė?

– Be abejonės, būtų buvę nepalyginti smagiau laimėti olimpiadoje. Tačiau tą dieną, kai sužinojau apie sprendimą diskvalifikuoti sukčiavusią rusę, nuoširdžiai apsidžiaugiau. Žiūrėsiu, kaip viskas vystysis toliau. Svarbu, kad pajudėtų ledai olimpiniame komitete, tada galbūt bus galima prašyti ir mūsų Vyriausybės užtarimo.

– Pastaruoju metu jūs – ir sportininkė, ir trenerė?

– Iš esmės – taip. Per metimų, rutulio stūmimo treniruotes man padeda buvusi žinoma ieties metikė Teresė Nekrošaitė. Trenerių dėka sukaupiau nemenką patirtį, kuri dabar labai praverčia. Gaila, kad šalia nebėra šviesaus atminimo Alekso Stanislovaičio. Jo sportinius patarimus kažkiek atstoja mano treniruočių užrašai, tačiau Alekso užnugario, psichologinio palaikymo labai trūksta.

– Dirbate ir su jaunaisiais lengvaatlečiais. Ar matote talentų, kurie jus pakeistų?

– Vaikus treniruoju kelis kartus per savaitę, tačiau kol kas labiau esu pasinėrusi į malonius motinystės rūpesčius. Žinoma, ir savo grupėje, ir kitur matau gabaus jaunimo. Galbūt tų talentų nėra labai daug, bet kryptingai dirbant naujos žvaigždutės tikrai įsižiebs. Aš optimistė.

– Auginate dvejų metų sūnų. Ar norėtumėte, kad jis pasuktų jūsų pėdomis?

– Nemanau, kad tai blogas kelias. Jis nėra lengvas, nes reikia išlieti labai daug prakaito. Kita vertus, pasakykite, kurioje srityje aukštumos pasiekiamos lengvai? Sėkmės formulė visur vienoda: reikia turėti talento ir labai daug dirbti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių