Rusijoje savo nišą suradęs N. Barasa: savo ateitį matau tik čia

Prieš penkerius metus į paplūdimio futbolo veiklą įsitraukęs buvęs nacionalinės rinktinės gynėjas Nerijus Barasa, pastaruoju metu nepraleidžia nei vienų svarbesnių šios futbolo atšakos varžybų: arba kaip klubo vadovas, arba kaip žaidėjas, arba kaip sirgalius.

Prieš pora savaičių jis su žmona lankėsi Jungtiniuose Arabų Emiratuose, kur viename prekybos centrų buvo pastatyta paplūdimio futbolo aikštė, o joje vyko pasaulio čempionato taurės etapas. Jame N.Barasa palaikė savo draugus – Rusijos rinktinės futbolininkus.

-   Nerijau, tavo dabartinis gyvenimas ir paplūdimio futbolas yra du neatskiriami dalykai. Kuo jis tave taip sužavėjo? – grįžusio į Samarą paklausėme N.Barasos.

-  Maždaug prieš penkerius metus vienas pažįstamas pasiūlė pažaisti. Pabandžiau ir užsikabinau – paprasčiausiai patiko. Iš pradžių įsitraukiau į žaidimą, po to į vadovavimą ir viskas tęsiasi iki šiol.

-  Lietuvoje į šį sportą bent jau kol kas žiūrima labai jau pro pirštus. Ką rusai padarė tokio, nekalbu vien apie pinigus, kad Rusijoje šis sportas būtų toks populiarus?

- Manau, kad prie to labai prisidėjo tai, kad laimėjome viską, kas yra įmanoma, įskaitant ir pasaulio čempionatą. Po to visi, be išimties, pradėjo kišti didelius pinigus, atėjo brendai ir viskas užsisuko. Pirmiausia, mes iš Samaros paėmėme „Krylja Sovietov“ pavadinimą, dabar jau yra ir „Lokomotyv“, ir „Spartak“, ir „Dinamo“, ir CSKA, ir pan.

- Turbūt nėra taip, kaip Lietuvoje, kad paplūdimio komandas sudaro žaidėjai, žaidžiantys, tarkim, trečioje Rusijos didžiojo futbolo lygoje?

- Yra tokių, kurie anksčiau žaidė didžiajame futbole ir netgi sakyčiau, labai žinomų žmonių. Tačiau dabar žaisti ir ten, ir ten, tiesiog būtų neįmanoma. Paplūdimio futbolas Rusijoje jau yra tapęs beveik profesionaliu – kiekvieną dieną treniruotės, biudžetai, atlyginimai, premijos ir taip toliau. Tad žaisti dviejuose čempionatuose tiesiog nerealu, nes, paprasčiausiai tam neužteks laiko.

-    Ar įmanoma, kad Lietuvoje kada nors paplūdimio futbolas nors kiek pakiltų į aukštesnį lygį?

-  Viskas priklauso nuo finansų. Pavyzdžiui, kažkada žaidžiau Palangoje, tai net tribūnų nebuvo – vartus pastato ir visas paruošimas. Mes, tarkim, tribūnas atsivežėme net iš Maskvos. Šiais metais galėjome priimti 2000 žiūrovų. Suprantu, kad Lietuvoje tai nerealu, nes net didysis futbolas ne toks populiarus, kaip čia Rusijoje.

-  Niekada nepamąstei, kad visai neblogai būtų turėti komandą Lietuvoje? Arba remti visą čempionatą ir pavadinti Nerijaus Barasos arba jo firmos čempionatu?

- Tiesą pasakius, apskritai Lietuvoje nieko neplanuoju.

-  Kodėl?

- Tai kad aš Rusijoje gyvenu 12 metų – čia šeima, draugai, darbas. Ateitį matau tik čia.

-  Prieš pora savaičių gyvai stebėjai pasaulio čempionatą. Kas nors nustebino? Kalbu tiek apie rezultatus, tiek apie organizaciją?

- Su organizacija taip – čempionatas buvo surengtas ne pliaže, o prekybos centro automobilių aikštelėje. Ten pastatyta aikštelė, pastatytos tribūnos, organizacija paties aukščiausio lygio, tačiau vieta tokiam čempionatui nelabai gera.

- Daug žiūrovų galėjo pamatyti reginį?

- Manau, apie 2000. Viena atskira tribūna buvo visiems šeichams su didžiausiais krėslais.

-  Kodėl pats nežengei į aikštę?

- Ten žaidė Rusijos rinktinė.

- Bet argi tai problema? Bent jau man susidaro toks jausmas, kad paplūdimio ar salės čempionatai yra vos ne klubinės varžybos?

- Bent jau Rusijos paplūdimio rinktinėje žaidžia tik rusai. Nėra nei vieno natūralizuoto žaidėjo.

- O koks tavo asmeninis požiūris, apie tas visas natūralizacijas. Tau įdomu, kad teoriškai žaidžia Azerbaidžanas, o praktiškai Brazilija-3 ir co?

- Aš kažkaip žiūriu neutraliai. Man tas pats.

- Nerijau, kai kalbama apie paplūdimio futbolą, man visada pirma mintis, kuri ateidavo į galvą – Erikas Kantona. Dabar aišku ir Nerijus Barasa. Kokios dar žvaigždės iš didžiojo futbolo žengė į paplūdimį?

-  Kai su „Lokomotyvu“ tapau pasaulio klubų čempionu, tai prieš mane žaidė buvęs „Milan“ vartininkas Dida. Taip pat Edgaras Davidsas. Tikrai yra žaidėjų, kurie savo laiku žaidė gerose didžiojo futbolo komandose.

- Prieš pusmetį minėjai, kad galvoji apie Rusijos pilietybę. Pasistūmėjo tas reikalas?

- Taip, pasistūmėjo. Kad gaučiau pasą, dar reikia laukti apie metus, tačiau jau turiu dokumentą, su kuriuo nebereikia kiekvienais metais skristi į Lietuvą – darytis vizos. Turiu leidimą gyventi šalyje.