R.Morkevičius pasiruošęs dvikovai

Legendinė bušido žvaigždė Remigijus Morkevičius sugrįžta į profesionalųjį sportą. Balandžio 10 dieną jis susikaus K-1 turnyre "Siemens" arenoje 

Po ilgos pertraukos Remigijus Morkevičius sugrįžta į profesionalųjį sportą. Balandžio 10 dieną "Siemens" arenoje vyksiančiame  K-1 turnyre jis susikaus pagrindinėje varžybų kovoje, rašo sportas.info

Ištvėręs nugaros operaciją, jis reabilitavosi. Korėjos vienuolyne patobulėjo dvasiškai ir dabar  visiškai yra pasiruošęs kovoti. 

Kaip pasirinkai kovų menus?

Mažas buvau hiperaktyvus, tačiau profesionaliai sportuoti pradėjau gerokai vėliau, nei šnabždėjo širdis. Ir kieme, ir rajone buvau žinomas kaip „mušeika“. Pats nesportuodamas kovinio sporto mokiau kitus. Vyresni kiemo draugai organizuodavo kovas prieš kitas padaužas. O aš prisižiūrėdavau kino filmų ir - pirmyn į kovą. Tada žinoma Lietuvos grupė „SEL“ sukūrė dainą „Titanas“. O sporto klube "Titanas" sportavo mano draugai. Vos gavau pasiūlymą eiti ten sportuoti, iškart sutikau. Tai buvo pirmi mano žingsniai į didįjį sportą. Atsimenu, buvau taip susižavėjęs treniruotėmis, kad po treniruotės grįžęs namo kartodavau visus išmoktus veiksmus. 

Kaip patyrei nugaros traumą?

Traumą gavau ne iš karto. Vaikystėje buvau energingas - statybvietėse šokinėdavau nuo namų, nuo mokyklos stogo ar šiaip iš trečio aukšto. Mano kūnas rodė įspėjamuosius signalus, kad reikia atsisakyti ekstremalių situacijų, bet aš nekreipdavau dėmesio į tai. Skausmą tiesiog įgnoruodavau, kęsdavau jį. Vėliau, kai pradėjau kovoti, mano technikos veiksmai buvo neteisingi.  Neteisingai atlikdavau metimus, neįjungdavau kojų. Visi šie veiksniai ir prisidėjo prie nugaros problemų. Kai nebegalėjau kęsti, teko gultis ant operacinės stalo. 

Ar dar jauti traumos padarinius?

Nesinori to tarti viešai, tačiau traumos padarinius jaučiu iki šiol. Kovojant tenka beveik visiškai atsisakyti imtynių veiksmų, vengti kovos parteryje. 2008-uosius metus skyriau fiziniam pasirengimui ir buvau pasiekęs neblogą lygį. Tačiau fizinis pasirengimas yra viena, o psichologinis - kita. Dvasiškai pasiruošęs nebuvau. Spalį prieš turnyrą Vilniuje vėl pajutau klubo skausmus - teko vėl vaikščioti pas gydytojus, motyvacija kovoti krito. O nėra noro kovoti - nėra nieko - nors kovas laimėdavau, entuziazmo ugnelė vos teruseno. Maniau, pabandėm dar kartą, nepasisekė, gana. 

Šiuo metu vėl pasijautė klubo problemos, tačiau į jas žiūriu daug ramiau, tačiau dėmesį į tai kreipiu iš karto ir reaguoju, analizuoju kas nuo ko prasidėjo.

Nemanau, kad dėl viso to mane jau galima nurašyti, nors gal kas nors ir norėtų. Tikėjimas savimi - keistas ir labai įdomus dalykas, o man jo šiuo metu nebestinga. Man viskas labai gerai, o tokia būsena be sunkumų nepasiekiama. 

Kaip sugalvojai išvykti Korėją?

Vykti į vienuolyną sugalvojau spontaniškai, tokie dalykai neišmąstomi per ilgą laiką - sakykim, 4 valandą ryto  gauni sms žinutę iš kosmoso, susidedi daiktus ir pirmyn. Ilgas mąstymas iš esmės yra nieko neveikimas. Pradeda žmonės galvoti apie netikrą egzotiką, pavyzdžiui, džiungles ir atitolsta nuo spontaniškumo. Po minties iš karto turi sekti veiksmas, nors po minutės gal jau galvosi kitaip. 

Papasakok, ką jame veikei?

Vienuolyne labai daug meditavau, meldžiausi, skaičiau knygas, teko padirbėti, ir, žinoma, sportavau. Gal nepasakosiu visų pojūčių, sapnų, stebėjimų ar pastebėjimų, nes tuomet išeis visas romanas. 

Ar teko laikytis vietos (zen) papročių?

Sakau tiesiai šviesiai - aš jų beveik nežinau. Žinau tik tiek, kad vienas iš papročių - niekada prie nieko neprisirišti, tačiau ir šios subtilybės priklauso nuo konkrečios šalies kultūros. Korėjoje anksčiau vyravo dauizmas. Per karus su japonais įsivyravo "zen", tačiau negryna jo forma - kai kurie etiketo dalykai išliko nepakitę. Grynasis "zen" paplitęs Japonijoje, jame kur kas daugiau disciplinos, veiksmai šlifuojami iki begalybės. Aš nesu prisirišęs nei prie vieno, nei prie kito - suprantu šių dalykų esmę, tačiau nesureikšminu datų, pavardžių ar kitų paprotinių simbolių. Stengiuosi suprasti esmę, tačiau nepaklysti istoriškumuose. Aš tikiu Dievą ir visą gyvenimą mano pagrindinė mantra lieka „Tėve Mūsų“, aš vadovaujuosi 10 Dievo įsakymų ir darau tai ne dėl kitų, o dėl savęs. Nesu kategoriškas ir po kiekvieno savo veiksmo stengiuosi būti tuščias, tai yra neturėti išankstinės nuomones. Ji ateina tik su atsakomuoju veiksmu. Jei mano veiksmas duoda vaisių, stengiuosi jį padaryti įpročiu, jei ne - bandau pažiūrėti į jį iš visų įmanomų pusių ir tai man kol kas pavyksta. 

Mano požiūrį gali nupasakoti viena ištrauka iš knygos. Keli mokiniai ir mokytojas Shunryu Suzuki kartą ėjo rinkti kažkokių vaisių. Mokiniai stengėsi būti gerais mokiniais, tačiau kai pamatė mokytoją, įsilipusį į medį ir mėtantį į juos vaisiais, suprato, kad į viską jie žiūri per daug rimtai. 

Ko naujo tave išmokė budizmas?

Viskas, ko išmoksti yra nauja, tad vienintelis pastovus dalykas gyvenime yra akimirkos nepastovumas. 

Dalyvausi K1 turnyre, ar tai bus pirma kova po nugaros operacijos?

Tai ne pirma kova, teko kautis po jos. 

Ar jau žinai turnyro K1 "Siemens" arenoje savo priešininką?

Ne, priešininko nežinau. Man visiškai nesvarbu su kuo teks kovoti, galvoju tik apie pergalę. Esu visiškai pasiruošęs.


Šiame straipsnyje: Remigijus Morkevičiusbušido

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių