A. Poviliūnas: visuomenei atrodo, kad esu lyg mamutas

Ilgametis LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas neslepia – ryžtis pasitraukti jam buvo sunku, nes sulaukė daug prašymų pasilikti.

Nuo pat Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) atkūrimo 1988 m. jam vadovaujantis Artūras Poviliūnas apsisprendė būdamas Palangoje. Pajūryje jis rašė savo pranešimą, kurį skaitys per spalio 12 d. vyksiančią LTOK generalinės asamblėjos ataskaitos ir rinkimų sesiją.

„Visada geriausiai palikti postą tada, kai esi viršūnėje. Mūsų sportininkų pasirodymas per Londono olimpines žaidynes – tai ne mano nuopelnas, o daugybės organizacijų, sportininkų, trenerių, viso aptarnaujančiojo personalo, net žiniasklaidos, pastūmėjusios mūsų sportininkus siekti olimpinių aukštumų.

Tuo laimėjimu šiandien iš tiesų galima labai pasidžiaugti. Tačiau pats laikas išeiti, tegul ta aukštai pakelta kartelė būna ir tiems kolegoms, kurie dabar pretenduoja į LTOK prezidento postą. Labai norėčiau nuoširdžiai palinkėti, kad jie pasiektų dar daugiau. Kai į mane bus kreipiamasi, niekada neatsisakysiu, padėsiu.

Ateina toks etapas: būna pradžia, būna ir pabaiga. Spalio 12 d. bus jau naujas LTOK prezidentas ar prezidentė. Nuoširdžiai sakau: daugiau negaliu duoti – jeigu nori ką nors duoti, reikia turėti jėgų, sugebėjimų, didelio pažinčių tinklo, tada gali padėti sportui. Jeigu matai, kad to padaryti negali, – geriau užleisti vietą jaunesniems ir energingesniems, kad jie galėtų pasidarbuoti mūsų tėvynės labui“, – sakė A. Poviliūnas.

Tačiau tam jaunimui dar toli iki jūsų...

Aš taip pat jaunas pradėjau, LTOK pradėjau vadovauti būdamas 37-erių. Tiesa, turėjau nemažą administracinio darbo patirtį, iki tol nuo 1982 m. dirbau buvusio Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininko pavaduotoju. Turėjau šešerių metų darbo patirtį.

Sulaukiu labai daug skambučių, manęs vis klausia, kodėl nutariau išeiti, kas atsitiko. Pastebiu, kad padariau šį tą ir gero Lietuvos olimpiniam sąjūdžiui. Tačiau jaunimas turi imti valdžią į savo rankas, nes jaunystė yra jaunystė, o brandus amžius yra brandus amžius. Manau, kad viskas bus gerai.

Ar ramia sąžine ir ne drebančia ranka parašėte kreipimąsi, kad neketinate kelti savo kandidatūros dar vienai kadencijai?

Buvo daug apmąstymų ir pasakyti, kad tai padariau ramia sąžine, – negaliu. Žinau, kad visuomenei tie 24 metai viename poste – absurdas, nėra tokių, kurie tiek metų išdirbtų eidami tas pačias pareigas. Visuomenei atrodo, kad esu lyg mamutas, sėdžiu ir kažką darau. Aš sakau, kad nesėdžiu, o dirbu.

Sporto visuomenė žiūri kitaip: ji nori stabilumo, ramybės, nesusiskaldymo, todėl ir treneriai, federacijos manęs prašė dar pasilikti. Man nebuvo lengva rašyti kreipimąsi – už manęs yra žmonės, jaučiausi jiems atsakingas, atrodė, lyg juos išduočiau. Tačiau toks gyvenimas, nieko neprarandu, gal net laimėsiu sveikatos.

Savo kreipimesi rašiau, kad LTOK prezidento veikla – tai ne apdovanojimų teikimas, fotografavimasis prie vėliavų ir t. t., o nelengvas darbas. Reikia daug ką ištverti, gebėti nusilenkti, nepasakyti negero žodžio, reikia didelio lankstumo, nes dirbi su žmonėmis. Reikia rasti kontaktą ne tik su sportininkais, treneriais, bet ir su federacijomis.

Žmonės yra žmonės, jie nebūna vienodo charakterio. Niekada nebuvau diktatorius, visus išklausydavau, pasitardavau, nepriimdavau kategoriškų sprendimų. Nelengva buvo, tačiau, dar kartą pasikartosiu, kad būna pradžia ir pabaiga. Aš neišeinu į anapilį, kiek galėsiu, esu pasirengęs padėti.

Ar ramiai naktį miegojote, kai parašėte kreipimąsi?

Žinoma, nemiegojau, buvo labai sunku, tačiau ką darysi.

Kaip į jūsų apsisprendimą reagavo Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC), pasaulio (ANOC) ir Europos (EOC) nacionalinių olimpinių komitetų asociacijos vadovai?

Jie dar nieko nežino, nes tik spalio 12 d. įvyks mūsų sesija. Iki tol su jais turėsiu progą pasišnekėti ir informuoti, kad išeinu. Visiems parašysiu laiškus, šių organizacijų prezidentams padėkosiu už bendrą darbą. Negaliu spjauti į viską ir išeiti. Tačiau jie nepakeis mano apsisprendimo: negaliu vieną dieną sakyti taip, o kitą – kitaip.

Sprendimą priėmiau nelengvai, net išėjau iš Lietuvos edukologijos universiteto, kur dirbau 0,25 etato. Noriu dabar truputį pailsėti, nuo visko atsitraukti ir pailsėti. Gal nuvažiuosiu pas sūnų į Briuselį ir kurį laiką ten pagyvensiu. Gal ten ir kokį nors darbelį susirasiu, bet kol kas paprasčiausiai noriu gerai pailsėti.

Dažnai būna, kad žmonėms, išeinantiems iš darbo, po mėnesio kito vėl norisi kokios nors veiklos. Aš asmeniškai sau jokių klausimų nekeliu, tik nenoriu pridaryti rūpesčių kitiems. Todėl, manau, priėmiau tinkamą sprendimą.

Ar negaila palikti kolektyvo?

Dirbau dėl kolektyvo, jie buvo ramesni su manimi. Aš džiaugiuosi, kad man pavyko suburti puikią vienminčių komandą. Visi jie tikrai nuoširdžiai dirbo, jų nereikėjo varu varyti į darbą. Ką reikėdavo, viską padarydavo nuo septynių ryto iki vėlaus vakaro, kolektyvas dirbo nenormuotas valandas.

Kuriais savo darbais labiausiai didžiuojatės?

Negaliu savęs sieti su viskuo. Su manimi dirbo komanda – darbštūs, talentingi žmonės. Per įvairias kadencijas keisdavosi Vykdomieji komitetai, viceprezidentai, generaliniai sekretoriai, dirbo komanda. Jie atliko visus darbus. Išlaikant finansinę nepriklausomybę atsirado „Olifėja“ – vėl žmonės. Tikras tos srities fenomenas – Antanas Muraška, geras jo pagalbininkas Donatas Kazlauskas.

Mes tą bendrovę ir kūrėme dėl to, kad būtume savarankiški, galėtume turėti pinigų ir juos skirti sportui. Po ilgų klajonių po Kūno kultūros ir sporto komitetą, Sportininkų namus, Jogailos ir T. Vrublevskio gatvėse esančius kabinetus įsikūrėme čia, Olimpiečių gatvėje. LTOK pastato dalis – tai mūsų nuosavybė, didelis mūsų turtas.

Be to, yra Olimpiečių gatvė, Olimpiečių alėja prie „Siemens“ arenos. Tai –simboliai, rodantys, kad šis tas vyko. Jau nekalbu apie sportininkų rezultatus, nuo daug ko priklausančius. Tie rezultatai, medaliai – taip pat bendro darbo vaisius. Man svarbiausia – žmonės, su kuriais dirbau. Kai geras kolektyvas, aplink geri tave supantys žmonės, tada ir rezultatai yra.

Vis garsiau kalbama, kad jus norima išrinkti LTOK garbės prezidentu, skirti kambarį, mašiną, atlyginimą – ir toliau dirbsite olimpiniam sąjūdžiui. Pasiūlymas tikrai gražus, nes esate savotiškas LTOK simbolis.

Visada taip būna, kai žmogus pradedi ir tiek metų dirbi. Negalėčiau sakyti, kad esu simbolis. Kiti galbūt dar ilgiau dirbs nei aš. Garbė nematuojama pavadinimu. Jeigu žmonės gerbia, tai už nuveiktus darbus, ir man tos garbės užtenka. Jeigu išrinks, tai išrinks.

Išrinks mane garbės prezidentu ar ne – dėl to niekas nepasikeis. Aš vis tiek padėsiu ir visuomeniniais pagrindais suksiuosi sporto srityje. Jeigu reikės patarimų – patarsiu, jeigu nereikės – nepatarsiu.

Kiekvienas turi savo programas, yra numatęs ką nors geresnio. Pagrindinis dalykas, kurį reikėtų išlaikyti LTOK, – tai finansinis nepriklausomumas, stabilumas, geri santykiai su Kūno kultūros ir sporto departamentu, federacijomis, išlaikyti olimpinius sporto centrus. Tai – visų bendras darbus, o ne kiekvieno atskirai. Be abejonės, sportui reikia daugiau lėšų, man norėtųsi, kad ateityje būtų skiriama gerokai daugiau dėmesio treneriams.

Treneriai – didelė mūsų bėda, nors jos kol kas nejuntame, nes mūsų patriarchai dar dirba, aria. Norint paskatinti trenerius, reikia mokėti normalius atlyginimus. Ir ne tik treneriams, bet ir gydytojams, personalui, kuris iš tiesų mažai pastebimas, bet atlieka daug nuostabių darbų. Iki šiol turėjome tvirtą finansinį nepriklausomumą, todėl prisidėdavome prie jų atlyginimo, išlaikydavome tuos žmones.

Tačiau jeigu to neturėsime, sportui bus labai sunku. Struktūros ir yra tam, kad padėtų sportininkams, treneriams, gydytojams, masažuotojams, mokslininkams, nes jie visi daro tą darbą, o mes esame aptarnaujantys žmonės, jų tarnai. Kaip prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas sakė – mes esame jų liokajai, turime jiems tarnauti. Jeigu visa tai bus padaryta, sportas ir olimpinis sąjūdis gyvuos.

O po tarptautinius koridorius, kad ir kas ateitų į LTOK valdžią, visus pavedžiosiu, parodysiu, pristatysiu, pasakysiu gerą žodį, kad jie bendrautų taip, kaip ir su manimi. Ateisiantys į LTOK žmonės turės savo nuomonę, savo komandą. Iš pradžių, manau, jiems tikrai reikės padėti, ypač tarptautinėje erdvėje. Tačiau šimtu procentų manau, kad jie patys dirbs. Sėdėsiu garbės ložėje tarp kitų garbės narių ir viskas.