Perspektyvus tenisininkas skinasi kelią į elitą

Valandų valandos, kasdien praleidžiamos aikštyne, dešimtys tūkstančių į karjerą investuotų eurų, ir viskas – dėl mėgstamos sporto šakos bei vilties kada nors nutiesti tiltus į pasaulio teniso elitą. Tokiu keliu žengia devyniolikmetis kaunietis Paulius Matulevičius.

Perspektyvus žaidėjas pamažu skinasi kelią į tarptautinius vandenis. Tačiau tenisininkui iš Lietuvos pakartoti jį treniruojančio Gvido Sabeckio arba dabartinio sporto šakos lyderio Ričardo Berankio karjeros kreivę bus nepaprastai sunku. Dėl kiekvieno pasaulio reitingo taško kauniečiui tenka ne kovoti, o kone kariauti.

"Pirmieji žingsniai visuomet patys sunkiausi. Pereiti iš jaunimo į vyrų tenisą – nepaprastai sudėtinga. Smarkiai išaugo konkurencija, nes tenka kautis ne vien su savo bendraamžiais, bet ir su patyrusiais vyrais. Tad reikia daug dirbti", – pripažino P.Matulevičius.

Kol kas vaikinas gali pasigirti tvirtais pasiekimais savo amžiaus grupių varžybose tėvynėje, tačiau daugkartinis turnyrų Lietuvoje nugalėtojas – ne naujokas ir užsienio aikštynuose. Per savo kol kas dar neilgą žaidėjo karjerą jis išmėgino jėgas daugiau nei dešimtyje Europos valstybių. P.Matulevičius – neretas svečias ir Afrikoje rengiamose varžybose.

Paklaustas, kodėl šalyje, kur dauguma vaikų svajoja apie krepšininko karjerą, pasirinko tenisą, sportininkas nusišypsojo.

"Turbūt taip jau sutapo, kad tenisu domisi mano tėtis. Jis šiuo sporto virusu užkrėtė ir mane, ir sesę. Net ir mama neabejinga tenisui", – pasakojo žaidėjas.

Tačiau pagrindinė problema, kad turnyrų Lietuvoje nedaug. Organizuojama daug varžybų mėgėjams, yra renginių, kur mėgėjas gali žaisti dvejete su profesionalu, tačiau vargu ar tai atstoja rimtą mačą.

"Aš laikausi nuostatos, kad geriau būti pastebimam, nors ir ne tokioje populiarioje srityje, negu rinktis tai, kur eina visi, bet nieko išskirtinio nepasiekti, – įsiterpė pokalbyje dalyvavęs tenisininko tėvas Darius Matulevičius. – Beje, tai patvirtina ir istorija iš Pauliaus paauglystės. Jis mokėsi klasėje, kur nemažai vaikinų lankė krepšinį. Jie buvo aukštesni, stambesni, gal jautėsi žvaigždėmis, tad kartais sūnų užgauliodavo. Tačiau sykį, kai klasėje reikėjo pristatyti savo pomėgius, pasiekimus, tie krepšininkai nelabai turėjo ką pasakyti, o Paulius atsinešė gausybę trofėjų, savo sporto šakos įrankius, papasakojo įdomių detalių. Nuo to laiko visi užgauliojimai baigėsi. Matyt, visi suprato, kad jis savo srityje yra nemažai pasiekęs ir gali būti pavyzdžiu kitiems."

– Pauliau, kada atėjote į pirmąją treniruotę? – paklausėme jaunojo tenisininko.

– Pradėjau sportuoti dešimties metų pas trenerę Iloną Jarkovą, kuri padėjo pirmus pamatus per mano mano kaip tenisininko karjerą. Po trejų metų perėjau pas Gvidą Sabeckį. Su šiuo treneriu dirbame iki šiol. Per tą laikotarpį teko dalyvauti daugelyje tarptautinių turnyrų, ne sykį laimėjau varžybas Lietuvoje.

– Kiek turnyrų per metus aplankote?

– Nuo dešimties iki dvidešimties. Tačiau pagrindinė problema, kad turnyrų Lietuvoje nedaug. Organizuojama daug varžybų mėgėjams, yra renginių, kur mėgėjas gali žaisti dvejete su profesionalu, tačiau vargu ar tai atstoja rimtą mačą. Norint siekti tobulėjimo tenka nuolat važinėti į užsienį. O tai nėra paprasta, nes nemažai laiko atima teisės studijos Vytauto Didžiojo universitete.

– Esate žaidęs ir ne viename turnyre Afrikoje. Kas padėjo nutiesti kelius į šį egzotišką žemyną?

– Tėtis turi pažinčių Afrikoje, tad jis padėjo atrasti šį žemyną. Žaidžiau turnyruose Pietų Afrikos Respublikoje, Kenijoje, kur patekau į pusfinalį. Tai vienas mano didžiausių pasiekimų vienetų varžybose. Dvejetų įskaitoje pasisekė nukeliauti iki finalo.

– Turbūt Afrikoje pasisėmėte ne tik sportinių įspūdžių?

– Spėjau pamatyti ir gamtos grožybių, pažinti vietos gyventojų mentalitetą, kuris labai skiriasi nuo europiečių. Viešnagės užsienyje padėjo pramokti anglų ir rusų kalbų, kurios labai praverčia iki šiol.

– Ar, būdamas jaunas žaidėjas, mokotės iš pripažintų šalies teniso lyderių?

– Teko bendrauti su Laurynu Grigeliu. Kartu dalyvavome varžybose Estijoje. Jis mus, jaunesnius, labai palaikė, nešykštėjo patarimų.

– Į kurias užsienio žvaigždes norėtumėte lygiuotis?

– Pirmiausia – į šveicarą Roger Federerį. Žaviuosi argentiniečiu Juanu Martinu del Potro. Patinka jo kovingumas, emocijos, atakuojantis stilius. Panašiai stengiuosi žaisti ir aš. Tokį stilių diegia mano treneris G.Sabeckis. Jis man dar vaikystėje pabrėždavo, kad nereikia siekti pergalių bet kokią kaina, bet kokiais smūgiais. Jis žiūrėjo į perspektyvą. Trenerio žodžiais, geriau stengtis viską atlikti techniškai, taisyklingai, galbūt dėl to pralaimint vieną kitą tašką, tačiau vėliau, jau įvaldžius žaidimo elementus, pasiekti kur kas daugiau.

– Ar didelė jūsų trenerių komanda?

– Daugiausia darbo įdeda G.Sabeckis. Fiziniu pasirengimu rūpinasi Tomas Intas. Jis – buvęs ieties metikas, Lietuvos rekordo autorius, tad ne vien teoriškai žino, kokius raumenis ir kaip turiu stiprinti.

– Tenisas – nepigi sporto šaka. Kokį biudžetą reikia turėti norint siekti aukštumų tarptautinėje arenoje?

– Kuo didesnis biudžetas, tuo geriau gali pasirengti sezonui ir geresnę sportinę formą išlaikyti. Norint visavertiškai treniruotis, nuolat dalyvauti aukštesnio lygio Tarptautinės teniso federacijos (ITF) turnyruose, reikia bent 100 tūkst. eurų metams. Tai  minimali suma. Į tai įeina ir ekipuotė, ir atlygis treneriams, ir kelionės. Puiku, kai į varžybas gali lydėti treneris, tačiau man tai būtų jau prabanga.

– Kas padeda surinkti šį būtiną biudžetą?

– Didžiausią dalį sudaro šeimos lėšos. Tačiau labai prisideda ir rėmėjai: "SAR Metals Ltd", UAB "Elektromontuotojas", UAB "Klaipėdos šaldytuvai", kuriuos pavyko pritraukti tik dėl asmeninių pažinčių ir be kurių pagalbos nebūčiau galėjęs dalyvauti daugelyje turnyrų. Prie mano pasiekimų ir materialiai prisideda G.Sabeckio teniso mokykla. Apmaudu, tačiau rėmėjų į tenisą privilioti labai sudėtinga. Pirmiausia – dėl netobulų sporto rėmimo įstatymų, pagal kuriuos įmonės ar verslininkai už paramą Lietuvoje negauna faktiškai jokių lengvatų. Kitose Europos valstybėse šie klausimai sprendžiami kur kas palankiau ir sportininkams, ir jų rėmėjams.

Komentaras

Gvidas Sabeckis, teniso treneris:

Mūsų mokykloje Kaune sportuoja apie 100 jaunųjų tenisininkų. Dirbame su įvairaus amžiaus vaikais, pradedant vos ketverių metų žaidėjais. Paulius – vienas vyriausių auklėtinių. Jis – savo kartos geriausias mokyklos sportininkas. Dabar jam reikia pradėti rinkti suaugusiųjų tarptautinio reitingo taškus. Vasarą Paulius dalyvaus ne viename turnyre, tad turės šansų pakilti ir reitingų lentelėje. Jam svarbiausia sklandžiai pereiti iš jaunimo į suaugusiųjų grupės tenisą, o tai nėra taip paprasta, nes žaidimas, priklausomai nuo amžiaus grupės, skiriasi kaip diena ir naktis.


Šiame straipsnyje: Paulius Matulevičiustenisas

NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Saunuolis

ss

ss portretas
sekmes
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių