Parolimpinėse žaidynėse – mėgėjiško sporto saulėlydis

Lietuvos neįgalieji sportininkai, pirmą kartą iš parolimpinių žaidynių grįžę be apdovanojimų, pripažino: mėgėjišku lygiu užkariauti tarptautines aukštumas ir kovoti su naujausias technologijas pažabojusiais varžovais – beveik neįmanoma misija.

Lūkesčiai neišsipildė

Prieš išvykdami į Londoną mūsų šalies delegacijos vadovai pažadėjo, kad bent keli Lietuvos parolimpiečiai tikrai užlips ant prizininkų pakylos. Deja, pirmą kartą nuo 1992-ųjų mūsiškių norai neišsipildė.

Karolio Levickio treniruojama Lietuvos vyrų aklųjų riedulio rinktinė – Saulius Leonavičius, Genrikas Pavliukianecas, Marius Zibolis, Arvydas Juchna, Nerijus Montvydas ir Mantas Panovas – užėmė 4-ąją vietą. Per žingsnį nuo medalio liko ir šuolininkė į tolį Ramunė Adomaitienė.

Kęstutis Skučas plaukimo nugara 50 m rungtyje užėmė 9-ąją vietą, 50 m laisvuoju stiliumi – 13-ąją. Irena Perminienė rutulio stūmimo varžybose buvo aštunta, Mindaugas Bilius rutulio stūmimo ir disko metimo rungtyse užėmė atitinkamai 6-ąją ir 9-ąją vietas, o Rolandas Urbonas rutulio stūmimo sektoriuje tenkinosi 10-ąja pozicija.

„Kiek valstybė įdėjo, tiek ir gavo“, – Londono parolimpiados rezultatus apibendrino Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos (LNSF) prezidentas Anatolijus Čupkovas.

Problemos įsisenėjusios

„Pas mus neįgaliųjų sportas – mėgėjiško lygio. Beveik visi sportininkai turi papildomus darbus ir tik laisvalaikiu treniruojasi, dalyvauja varžybose. Treneriai taip pat jokio atlygio negauna. Tai ir lemia mūsų skirtumus su konkurentais. Tuo metu, kai skandinavai ar britai skiria mums sunkiai suvokiamas lėšas parolimpiečiams, mes tebetrypčiojame vietoje“, – teigė LNSF vadovas.

„Lietuvos parolimpinio sporto padėtis prastėja, tačiau keista, kad susigriebta tik dabar, kai pirmą kartą Lietuva liko be medalių. Krizės simptomų buvo galima įžvelgti gerokai anksčiau. Problemos, apie kurias pradėta kalbėti tik dabar, jau gerokai įsisenėjusios“, – tvirtino K.Skučas, Lietuvos sporto universiteto (LSU) taikomosios fizinės veiklos mokslo ir studijų laboratorijos docentas.

A.Čupkovo nuomone, kiekvienose parolimpinėse žaidynėse mažėjantis apdovanojimų kraitis – dėsningas rezultatas. „Mes turėjome neblogą bagažą dar nuo Sovietų Sąjungos laikų, tad neblogai pasirodėme ir keliose parolimpiadose. Visgi pastaraisiais metais konkurencija neįgaliųjų sporto pasaulyje stipriai išaugo ir akivaizdu, kad jei norime neatsidurti uodegoje, reikia dirbti visiškai kitokiais metodais“, – kalbėjo LNSF prezidentas.

„Reikėtų išjudinti sistemą nuo pat pagrindų. Norėtųsi, kad parolimpinis sportas taptų masiškesnis, treniruotes pradėtų lankyti daugiau jaunimo. Reikia, kad su juo dirbtų kvalifikuoti specialistai ir treneriai, bet tam lėšų nėra“, – apgailestavo K.Skučas.

Treniravosi koridoriuje

A.Čupkovo teigimu, rezultatai, kuriuos mūsų parolimpiečiai pasiekė Londone, – aukšti, tačiau to neužteko, kad į Lietuvą būtų parvežtas bent vienas medalis.

„Neįgaliųjų sportas – vis brangesnis. Moderniausi vežimėliai ir kitas neįgaliųjų inventorius, technologijos ir paslaugos kainuoja didžiulius pinigus. Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamentas finansuoja tik sportininkų dalyvavimą žemynų ar planetos čempionatuose. Pasiruošti pinigų neskiriama“, – rankomis skėsčiojo A.Čupkovas.

Kita problema – profesionalių trenerių rengimas. Tik aklųjų riedulio rinktinės treneris gauna atlyginimą. M.Bilių treniruojantis Rimantas Plungė sutiko padėti savanoriškai, K.Skučas sportuoja individualiai, R.Adomaitienę parolimpinėms žaidynėms rengė jos mama.

„Reikia burti profesionalius neįgaliuosius sportininkus, trenerius ir sudaryti visas sąlygas jiems dirbti. Tik tokiu būdu mes galime tikėtis ateityje parolimpinių trofėjų“, – mano A.Čupkovas.

Kita problema – bazių trūkumas, skurdžios treniruočių sąlygos. Ruošdamasi Londono parolimpiadai I.Perminienė žiemą treniravosi mokyklos koridoriuje, o K.Skučas baseino buvo priverstas ieškoti Latvijoje.

„Vasarą užsidarius mūsų baseinams, treniruotis ypač sudėtinga. Buvau priverstas vykti į Rygą, radau trumpą baseiną Daugpilyje. Norėtųsi tikėti, kad po Rūtos Meilutytės olimpinio aukso padėtis pasikeis“, – vylėsi A.Skučas.

Reikia ir psichologų

Sėkmę parolimpinėse žaidynėse lemia ir kiti veiksniai. Į tolį 4,67 m nušokusi R.Adomaitienė net 27 cm aplenkė kinę Cao Yuanhang, tačiau būtent Azijos atstovei įteiktas bronzos medalis, nes jos neįgalumo grupė – sunkesnė.

„Svarbiausia, kad pagerinau asmeninį rekordą. Atidaviau visas jėgas. Jei būčiau pasiekusi prastesnį rezultatą, galbūt ir būtų galima krimstis, o dabar belieka apgailestauti, kad pritrūko krislelio sėkmės“, – teigė R.Adomaitienė.

Aklųjų riedulio grupės varžybose Lietuvos rinktinė būsimuosius čempionus suomius sutriuškino 10:0, tačiau netikėtai suklupo pusfinalyje prieš Braziliją – 1:2. Pietų Amerikos riedulininkus išgelbėjo šiurkšti Suomijos arbitro klaida.

„Mus tenkino tik auksas. Lietuvai aukšta ir ketvirtoji vieta, bet mes esame nusivylę. Ypač vyriausiuoju turnyro teisėju suomiu. Kita vertus, jeigu būtume žaidę savo žaidimą, kaltų nereikėtų ieškoti – kai kurie mūsų pagrindiniai žaidėjai nesusitvarkė su psichologine įtampa. Kai jiems pradėjo nesisekti, mes palūžome“, – pripažino aklųjų riedulio rinktinės treneris K.Levickas.

Ambicijos neišblėso

A.Čupkovo teigimu, rengiantis Rio de Žaneiro parolimpinėms žaidynėms būtina atsižvelgti į sportininkų kartų kaitą, apsispręsti dėl trenerių rengimo ir skatinimo.

„Turime pajėgaus ir perspektyvaus jaunimo, kuris ateityje galėtų sustiprinti parolimpinę rinktinę. Beveik visi šiemet Londone startavę mūsų parolimpiečiai planuoja išmėginti jėgas ir po ketverių metų Brazilijoje vyksiančiose žaidynėse. Planuojame lengvaatlečiams kelis kartus per metus organizuoti bendras stovyklas, gerinti jų treniruočių sąlygas, padėti kaupti patirtį, – kalbėjo LNSF vadovas. – Dideles viltis siejame su M.Biliumi. Jo požiūris į sportą – profesionalus, Mindaugas net įkūrė savo klubą, kuriame meistriškumą gali kelti jauni sportininkai. Neabejoju, kad Rio de Žaneire iš M.Biliaus sulauksime medalio.“

45-erių K.Skučas taip pat nestokoja ambicijų dar kartą sugrįžti į parolimpinę areną.

„Olimpiniame Londono baseine galėjau pasirodyti geriau. Norėčiau reabilituotis Rio de Žaneire, nors puikiai suprantu ir realiai vertinu savo amžių“, – teigė 2004 m. Atėnų parolimpiados vicečempionas.

Istorija

Iki šiol Lietuvos neįgalieji sportininkai parolimpinėse žaidynėse yra iškovoję 30 medalių, iš jų – 4 aukso, 11 sidabro, 15 bronzos.

1992 m., Barselona: 4 sportininkai, 7 medaliai.

1996 m., Atlanta: 9 sportininkai, 11 medalių.

2000 m., Sidnėjus: 17 sportininkų, 3 medaliai.

2004 m., Atėnai: 20 sportininkų, 7 medaliai.

2008 m., Pekinas: 26 sportininkai, 2 medaliai.

2012 m., Londonas: 11 sportininkų, 0 medalių.