„Palangos“ klubo legionierius nebijo lietuviškos žiemos

„Kiekviena šalis turėjo daug ką pasiūlyti ir iš visų šių komandų aš daug ko išmokau,“ – sakė keturiose šalyse rungtyniavęs krepšininkas Parrishas Brownas.

„Daugelis žmonių sako, jog visuomet atrodau piktas ar rimtas, tačiau aš esu laimingas žmogus. Taip tik atrodo mano veidas,“  – šypsojosi antrus metus Lietuvoje krepšinį žaidžiantis 28 metų 185 cm ūgio amerikietis Parrishas Brownas.

Šį sezoną „Palangos“ ekipoje rungtyniausiantis įžaidėjas praėjusį sezoną atstovavo „Mažeikių“ klubui Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL). Vidutiniškai per rungtynes jis rinko po 15,3 taško bei atliko po 3,6 rezultatyvaus perdavimo.

- Kaip nutiko tai, jog atsidūrėte Lietuvoje?

- Mano draugas Darrickas Leonardas (praėjusius du sezonus rungtyniavo Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ ekipoje, šį sezoną pasirašė sutartį su Utenos „Juventus“ komanda, - aut. past.) pažįsta krepšinio agentą Mantą Ignatavičių, su kuriuo supažindino ir mane. Pastarasis atvyko į Čikagą, miestą, iš kurio esu kilęs, tam, kad pamatytų mane žaidžiantį. M. Ignatavičius pasakė manąs, kad aš esu geras žaidėjas ir jis man gali surasti darbą Lietuvoje. Tuo metu rungtyniavau Urugvajaus „Salto“ ekipoje, tačiau nutariau, jog Lietuva – geresnė šalis, o krepšinis čia – konkurencingesnis.

- Ką žinojote apie mūsų  šalį?

- Iš tiesų nelabai ką ir žinojau. Tik tiek, kad ši šalis gera krepšiniui. Taip pat žinojau, jog Lietuva yra Europoje.

-Kokie pirmieji įspūdžiai čia atvykus?

- Į Lietuvą, Mažeikius atvykau 2011 metų rugpjūčio 26 dieną. Tai – mažas, tačiau gražus miestelis. Treneris bei žaidėjai man buvo labai malonūs bei svetingi. Taip pat ir visi mažeikiečiai. Komandoje buvau vienintelis juodaodis. Visame mieste buvau vienintelis... Dėmesio sulaukiau, tačiau jis manęs netrikdė.

- Minėjote, jog Mažeikiai – mažas miestelis. O Vilnius ar Kaunas jums taip pat mažas?

- Vilnius didesnis nei Mažeikiai. Taip pasakiau, kadangi miestas, iš kurio esu kilęs, yra žymiai didesnis.

- Grįžkime prie jūsų pirmojo sezono Lietuvoje.

- Mėgavausi savo pirmaisiais metais Lietuvoje bei tuo, kaip čia žaidžiamas krepšinis. Taip pat  išmokau prisitaikyti prie to, kaip teisėjai traktuoja žaidimą. Rungtyniavimas šiek tiek skiriasi nuo to, prie kokio buvau pripratęs, tačiau perprasti sistemą  užteko keleto draugiškų mačų.

- Kas nutiko po sezono?

-Norėjau rungtyniauti aukštesniu lygiu, tad mano agentas vasaros metu dirbo bei bandė surasti kitą komandą. Kodėl Lietuvoje? Iš tiesų man patinka ši šalis. Žmonės čia – draugiški. Be to, kaip ir minėjau, man patinka tai, kaip čia žaidžiamas krepšinis – kietai. Kietumas - tarsi stumdymąsis aikštelėje. Man tai patinka. Man patinka kietas ir agresyvus krepšinis.

- Sakote, jog jums patinka Lietuva. O mūsų žiemos neišgąsdino?

- Tiesą sakant, ne. Čikagoje žiemos metu taip pat labai šalta. Tiesiog apsirengiu šilčiau ir problema išspręsta.

- Kaip reagavo šeima, draugai, kuomet pranešėte, jog dar vienam sezonui liksite Lietuvoje?

- Mano šeima yra tokia, kuri džiaugiasi, jei aš  esu laimingas. Aš paprasčiausiai jiems pasakiau, kas čia vyksta, ir  jog čia esu saugus.

- Kokie jūsų pirmieji įspūdžiai apie Palangos ekipą?

- Komanda sunkiai dirba kiekvieną dieną  tam, kad pasiektų kuo aukštesnį lygį. Esame grupelė  gerų vaikinų, kurie tarpusavyje puikiai sutaria. Mūsų  tikslas – iškovoti kiek įmanoma daugiau pergalių.

- O koks yra jūsų asmeninis tikslas?

- Mano asmeninis tikslas yra padaryti savo komandos draugus bei save patį kuo geresniais tiek krepšinio aikštelėje, tiek už jos ribų. Taip pat  mokytis iš klaidų, kurias padariau praėjusį sezoną,  ir žaisti geriau nei tą  dariau iki šiol.

- Į Lietuvą atvykote vienas?

- Taip.

- Taigi turėjote laiko žvilgtelti į Lietuvos merginas. Ką apie jas manote?

- Taip, truputėlį vaikščiojau po miestą  bei apsižvalgiau (juokiasi). Manau, lietuvaitės yra gražios.

- Kada ir kaip jūsų gyvenime atsirado krepšinis?

- Krepšinį žaisti pradėjau penktoje klasėje. Buvau pripratęs stebėti kaip rungtyniauja vyresni mano draugai ir taip po truputėlį pamėgau šią sporto šaką. Kaip ir kiekvienas vaikas turėjau išmokti žaisti, tačiau taip pat mėgau galvoti, jog esu geras. Vėliau profesionaliai teko rungtyniauti Vokietijos klube „Bochum“, Meksikos „Potros“ bei Urugvajaus „Salto“  komandose. Kur man labiausiai patiko? Iš tiesų mėgavausi visomis šalimis. Kiekvieną jų turėjo daug ką pasiūlyti ir aš iš visų šių komandų daug ko išmokau.

- Jūsų krepšininko idealas.

- LeBronas Jamesas ir Dwyane‘as Wade‘as. Man patinka tai, kaip jie žaidžia – jie myli, jaučia aistrą krepšiniui.

- O kuris Lietuvos krepšininkas jums labiausiai imponuoja?

- Daug lietuvių krepšininkų nežinau. Žinau, jog Šarūnas Jasikevičius žaidė tame pačiame universitete kaip ir aš. Jis ir yra mano mėgstamiausias Lietuvos krepšininkas.