Alinantis medikų darbas Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse

Per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes darbo užteko visiems: ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto vadovams, ir olimpinei misijai, ir medikams, ir žurnalistams, o ką jau kalbėti apie pačius sportininkus, kurie prie televizorių ekranų prikaustė tūkstančius Lietuvos sporto mėgėjų.

Didelis krūvis žaidynėse teko medikams. Bemiegės naktys ir kiti iššūkiai pareikalavo daug ištvermės, fizinių jėgų, valios pastangų. Didžiausi išbandymai teko penkiems medikams: olimpinės rinktinės vyr. gydytojui Daliui Barkauskui, Almai Kajėnienei, Kęstučiui Linkui, Liudmilai Kuzminienei ir Tomui Vorobjovui.

Didelį darbą atliko ir masažuotojai Aleksandras Trofimovas, Vanda Gadliauskaitė, kineziterapeutai Tomas Linksmuolis, Kęstutis Laurinskas, Marius Matulionis, Mantas Lesnickas, Jurijus Vaščenkovas. Vieni Rio dirbo trumpiau, kiti ilgiau, kai kurie atvažiuodavo su atskirų sporto šakų olimpinėmis rinktinėmis. Tarkime, M.Matulionis dirbo tik su penkiakovininkais, T.Linksmuolis su treko dviratininke Simona Krupeckaite, M.Lesnickas su lengvaatlečiais, K.Linkus – su irkluotojais.

Darbas iki išnaktų

D.Barkauskas neslepia – Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės buvo vienos labiausiai nenuspėjamų dėl įvairių organizacinių problemų. Na, o tiesioginis jo darbas žaidynėse buvo labai intensyvus, nes didžioji dalis medicinos personalo atvyko į antrąją žaidynių pusę.

„Pirmoje žaidynių dalyje mums paprasčiausiai trūko rankų. Todėl teko dirbti ypač intensyviai ir kruopščiai planuoti savo laiką. Pats didžiausias šurmulys kildavo prieš sportininkams pradedant dalyvauti varžybose. Nelengvos buvo pirmosios septynios–dešimt dienų, kai buvo daugiau organizacinių dalykų, suvažiuodavo daugiau sportininkų. Sudėtinga buvo ir tai, kad devynios sporto šakos turėjo po vieną sportininką, patekusį į olimpines žaidynes. Daugelyje jų per varžybas šalia sportininko turėjo būti gydytojas ar kineziterapeutas. Vienu momentu netgi galvojau, kad, kompiuteriniais terminais šnekant, būtų gerai padaryti „copy–paste“, arba, kitaip tariant, nukopijuoti save ir nusiųsti virtualią kopiją į varžybas. Per šias olimpines žaidynes labai vėlai, 22 val., prasidėdavo plaukimo finalai, dėl apdovanojimų kova vykdavo 23.30–24 val. Kol grįždavai į kaimelį, pavalgydavai – žiūrėk, jau ir pusę antros nakties. Buvo tokių dienų, kad miegoti tekdavo eiti antrą valandą nakties ir keltis septintą. Krūvis buvo pakankamas“, – sakė D.Barkauskas.

Didelis dėmesys rankų darbui

Olimpinės rinktinės vyr. gydytojo teigimu, dabar visame pasaulyje vyrauja rankų darbas. „Žinoma, plačiai naudojamos visos modernios technologijos, bet daug dėmesio skiriama ir rankų darbui. Per olimpines žaidynes daug taikėme manualinės terapijos, minkštųjų audinių techniką, akupunktūrą. Šios pagrindinės procedūros reikalauja daug dėmesio ir tam tikrų įgūdžių“, – pasakojo gydytojas.

Kai kuriems sportininkams reikėjo specifinės priežiūros, pavyzdžiui, boksininkui Evaldui Petrauskui, kuriam nuolat tenka numesti po 8–9 kg svorio.

„Tokiu atveju norint pasiekti, kad sportininkas būtų atitinkamos fizinės būklės, su juo reikia dirbti kasdien ir sekti jo būklę, stengtis ją koreguoti. Ypač paskutinėmis dienomis, kai ribojami skysčiai, vanduo, kad sportininkas atitiktų savo svorio kategoriją“, – paaiškino rinktinės vyr. gydytojas.
D.Barkauskui nemažai teko prisiliesti ir prie Rūtos Meilutytės, po kurios traumos teko glaudžiai su plaukike bendradarbiauti ir spręsti kilusias problemas. „Nepaisant to, kad po traumos visiškai sugijo ir grįžo į rikiuotę sąnario funkcija, daug kas neįvertino tos traumos. Juk buvo prarasti keturi mėnesiai normalių treniruočių, o rengiantis olimpinėms žaidynėms tai yra labai daug“, – traumos pasekmėmis rezultatui neabejojo D.Barkauskas.

Lietuvos olimpinės rinktinės vyr. gydytojas po olimpinių žaidynių neturėjo poilsio ir iki šiol dar neatostogavo. „Labai norėtųsi kokias dvi tris savaites apskritai prapulti ir, kol dar šviečia saulė ir šilta jūra, pabūti ramioje aplinkoje. Tačiau šiai mano svajonei kol kas nelemta išsipildyti, nes pusantro mėnesio nebuvau darbe“, – sakė D.Barkauskas, kuris po olimpiados buvo išvykęs į mokslinę konferenciją Italijoje.

Sunkiausios olimpinės žaidynės
 
Pekino, Londono ir Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse dirbusiai Kauno medicinos centro direktorei A.Kajėnienei pagal darbo krūvį šios olimpinės žaidynės buvo pačios sunkiausios.

„Ne kartą tekdavo dirbti iki antros valandos nakties, o kabinetą atrakinti jau pusę aštuonių. Laukdavome tol, kol į olimpinį kaimelį sugrįždavo visi mūsų sportininkai. O jų sulaukę rengdavomės kitai dienai. Tik sužinoję, kad jiems viskas gerai, užrakindavome kabineto duris“, – sakė jau 20 metų Kauno medicinos sporto centre dirbanti A.Kajėnienė.  



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių