Lietuviškasis Taisonas kelia sparnus gyvenimui už Atlanto

20 sek. – maždaug tiek laiko ištiksi, kol svečias mandagiai pasisveikina, nusimeta striukę ir klesteli į kėdę.

20 sek. – per tiek laiko, neatlaikęs košmariškos Taisono smūgių krušos, Vilniaus ringe kapituliavo japonas Kenichi Ito ir sutrikęs apsiverkė.

Ignas po praėjusią savaitę laimėtos bušido "King of Kings" turnyro kovos tiesiog švytėjo iš laimės.

"Prieš penkerius metus tas japonas sugadino mano debiutą Tokijo ringuose. Jis man suplėšė meniską ir, nors toliau tęsiau kovą, teko pralaimėti. Vietiniai teisėjai beveik neleido grumtis stovint, o tik imtis. Matyt, jie norėjo padėti japonui. Galiausiai pralaimėjau… Labai dėl to pykau, nuoskaudos negalėjau pamiršti daugybę metų. Nenuostabu – juk iki šiol vakarais, po sunkių treniruočių, jausdavau stiprius kelių skausmus, dėl kurių kaltas būtent K.Ito. Prieš atsakomąją kovą jau netgi sapnuodavau, kaip jį nugaliu. Iš tikrųjų viskas panašiai ir nutiko", – pasakojo Kauno "Cunamio" klubo kovotojas ir treneris.

– Ringuose esate pasiekęs ne vieną dešimtį pergalių. Kodėl laimėjimas prieš K.Ito jums yra toks išskirtinis?

– Vienas žodis – revanšas. Ruoštis akistatai su japonu pradėjau prieš gerą pusmetį. Tuomet dar nežinojau, kad mūsų keliai susikirs. Tačiau po paskutinės puikiai pavykusios ir efektingu nokautu laimėtos kovos su lenku (kovo mėnesį – aut. past.) supratau, kad mano lūkesčiai išaugo. Turiu siekti daugiau, bet reikia dar intensyviau treniruotis. Plušėjau iškart net pas kelis trenerius. Dirbau su kudo treneriu Ilgaru Gružinsku, su džiudžitsu treneriu Donatu Uktveriu, teko lieti prakaitą pas fizinio pasirengimo specialistą. O kur dar smūgių treniruotės? Prieš keturis mėnesius išgirdau, kad kausiuosi būtent su tuo japonu. Ši naujiena tapo stipriu spyriu į užpakalį. Jaučiausi motyvuotas... Kraujas užvirė, manyje prabudo kažkoks žvėris. Su tokiomis mintimis gyvenau visą likusį laiką.

– Prieš kelerius metus prisipažinote, kad jūsų svajonė – užkariauti Japonijos ringus. Ar šis tikslas nepasikeitė?

– K.Ito tada stipriai smogė ir mano rožinei svajonei. Juk Japonija – kovos menų tėvynė. Tikėjausi ten debiutuoti visai kitaip. Vėliau pasiekiau ir skambių pergalių, bet bėgant metams svajonės pasikeitė. Dabar mano didysis tikslas – persikelti į Jungtines Amerikos Valstijas. Su šia šalimi sieju savo ateitį. Tačiau tai žemiška svajonė, pagrįsta ir sportiniais, ir finansiniais argumentais. Ten nepalyginti didesnės galimybės, milžiniška rinka, puikiai veikianti kovos menų industrija.

– Ar tai reiškia, kad Lietuvoje iš kovų neišgyvenate?

Jei ne privatūs rėmėjai, turbūt tektų net į skolas įlįsti.

– Apie ką mes kalbame? Nenoriu skųstis ar verkšlenti, tačiau mūsų šalis nedidelė, čia nėra reitingų sistemos, nėra rinkos. Smagu matyti, kad organizatoriai, federacijos sugeba užpildyti "Siemens" areną ar kitas didžiąsias šalies sales, kad bušido, mišrūs kovos menai prasiskynė kelią į pripažinimą. Tačiau man, kaip kovotojui, iš to nauda – tik moralinė. Nesakysiu konkrečių sumų, bet, pusę metų rengdamasis kovai, už ją gaunu tiek, kad vos užtenka vitaminams, specialistų konsultacijoms, traumoms gydyti. Kad ir susitvarkyti kovojant nuskilusį dantį… Jei ne privatūs rėmėjai – odontologijos klinika "Neodenta", verslininkas Saturnas Dubininkas, dar keli pagalbininkai, turbūt tektų net į skolas įlįsti. Žodžiu, kitąmet tikiuosi apsigyventi jau už Atlanto.