Kaip gyvena geriausias Lietuvos badmintonininkas

Jau daugelį metų Kęstučio Navicko gyvenimas sukasi apie sportą ir pergales. Geriausias mūsų šalies badmintonininkas sako, kad dabar jo gyvenimas tikrai gražus, bet mažai kas žino, kokį ilgą ir sunkų kelią teko nueiti iki sėkmės ir ko dėl jos atsisakyti.

32 metų kauniečio vardas dar 2010 metais sužibo pasaulyje rezultatyviausių šios sporto šakos atstovų reitinge. Net 11 kartų Lietuvos čempionu tapęs vyras mūsų šalyje – retas svečias.

Dabar jam – išties įtemptas metas. K. Navickas varžosi dėl kelialapio į šią vasarą Rio de Žaneire vyksiančias olimpines žaidynes, todėl vis skuba į kitą šalį, kuriame vykdoma atranka, bet vos radęs keletą laisvų dienų jis veržte veržiasi į Kauną.

„Laikas bėga taip greitai, kad noriu užsidaręs namie bent vakarą pabūti. Tiek keliaujant, pasiilgsti savos erdvės, savo lovos. Laikais taip greit prabėga, kad kartais net nepajaučiu, kad buvau grįžęs“, – pasakoja sportininkas. 

Pirmas žmogus, kurį grįžęs į Lietuvą skuba aplankyti vyras, – mama. Labiausiai sportininkas pasiilgsta jos ruošto naminio maisto.

Žaisti badmintoną K. Navickas pradėjo būdamas aštuonerių. Išbandyti šį sportą pasiūlė tėtis. Sako iš karto supratęs, kad draugystė su kamuoliuku ir rakete tęsis visą gyvenimą, o jau nuo 16-os šio sporto ėmėsi profesionaliai.

„Reikia daug valios, disciplinos, režimo, daug ko atsisakyti. Ištvermės, greičio, jėgos, tai labai universalus sportas, todėl praktiškai gali treniruotis visą dieną, nes reikia labai daug ką tobulinti.

Sulaukęs 19-os, K. Navickas Lietuvoje nebeturėjo kur tobulėti. Todėl galimybių reikėjo ieškoti svetur. Užsienio turnyruose pergales vieną po kitos skinantį lietuvį netruko pastebėti badmintono profesionalai. Perspektyvus jaunuolis sulaukė kvietimo žaisti viename Vokietijos klube. Į kelionę automobiliu jis leidosi vairuotojo pažymėjimą rankose laikydamas vos porą mėnesių.

Dabar prisipažįsta – tai buvo nemenkas iššūkis. Vokietijoje sportininkas praleido 6 metus. Dabar vyras nesupranta, kaip ten išgyventi sugebėdavo vos už 100 eurų.

„Gyvenau rūsy, langelis buvo mažas. Buvau jaunas, gyvenau pas disciplinuotą šeimą, laisvės tikrai trūko“, – prisimena K. Navickas. Tačiau gyvenimas netruko pagerėti. „Dabar už vieną mačą uždirbu tiek, kiek anksčiau surinkdavau per pusmetį“, – atskleidžia pašnekovas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių