Istorinis įrašas: Ž. Vaiciukevičiūtės rankose – pirmas ėjikų medalis

Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dalyvė ėjikams nepalankiomis oro sąlygomis – kepinant kaitriai saulei – iškovojo bronzą. Nuotolį Viktoro Meškausko auklėtinė įveikė 1 val. 32 min. 21 sek.

Per nepriklausomos Lietuvos istoriją ėjikams nebuvo pavykę laimėti medalių jokiuose pasaulio ar Europos čempionatuose. Auksą iškovojo kaip neutrali sportininkė dalyvavusi rusė Klaudija Afanasejeva (1 val. 31 min. 15 sek.), sidabrą – ispanė Maria Perez (1 val. 31 min. 29 sek.). Živilės dvynė sesuo Monika Vaiciukevičiūtė tarp 27 dalyvių finišavo 13-a.

– Distancijos pradžioje žingsniavote drauge su lyderėmis, po to – šeštoje vietoje. Ar taktika buvo eiti savo tempu, nepaisant, kaip eis varžovės? – lengvoji.lt paklausė Ž.Vaiciukevičiūtės.

– Su treneriu prieš varžybas kalbėjome, kad eisime savo tempu. Žinoma, jei būtų buvusi kompanija, kurios laikas tiktų, eičiau ir aš. Bet kadangi po šešto kilometro jos užgreitėjo, aš tiesiog savo tempu ėjau toliau. Jei būčiau pati pagreitėjusi, gal būtų po to lėčiau buvę.

– Ar baimės nebuvo tada, kai ėjote šešta?

– Buvo, galvojau, kad kažkas ne taip. Pati skaičiavau vietas eidama, mačiau, kad labai toli nenutolo ir tikėjausi aplenkti ispanę. Kadangi dvi ispanes „nuėmė“ (diskvalifikavo už netaisyklingą ėjimą – lengvoji.lt), taip ir gavosi.

– Kada supratote, kad einate trečioje vietoje?

– Nežinau, kelintas kilometras buvo... Pastebėjau, jog ispanės nėra, visi lietuviai pradėjo šaukti, kad einu trečia, ir treneris. Tada sukilo azartas ir truputį pagreitinau tempą.

– Ėjikams palankesnis vėsesnis oras. Ar oro sąlygos nemaišė?

– Manau, kad oro sąlygos darė įtakos. Laikas galėjo būti ir geresnis, jei ne oras. Jautėsi ir ta saulė, o pasislėpus saulei ėjimas būdavo visai kitoks. Reikėjo kiekvieną kilometrą piltis vandens, nes oras daro savo.

– Ką reiškia iškovota bronza – pirmasis tokio rango varžybų medalis?

– Medalis man, kaip ir tikriausiai kiekvienam sportininkui, reiškia labai daug. Pirma iškovota individuali pergalė. Tikiuosi, kad ji yra ne paskutinė. Ruošiamės pasaulio čempionatui, tikiuosi, ten viskas bus gerai.

– Sportinis ėjimas nėra labai populiarus Lietuvoje. Kaip manote, kiek plačiai žmonės sužinos apie šį medalį ir ar jis padarys šią rungtį populiaresne?

– Ėjimas tikrai nėra populiari sporto šaka, tikiuosi, kad po iškovoto medalio kas nors panorės sportuoti, kažkas užkibs, o medalis paskatins ir jaunuosius sportininkus treniruotis. Kuo daugiau apie tai kalbėsim, tuo didesnis bus susidomėjimas.

– Kaip reagavote, kai sužinojote, jog Rusijos ėjikei leista dalyvauti čempionate kaip neutraliai sportininkei?

– Iš tiesų neapsidžiaugiau, galvojau, kad vieta bus dėl to žemesnė. Pažiūrėjau rusės asmeninį rekordą, kaip šį sezoną ji ėjo, tai mačiau, kad laikas daug geresnis nei mano. Supratau, kad finišuos prieš mane, bet bandžiau nusiteikti. Šiandien trasoje galvojau, kad ji iškart eis į priekį, bet pasilaikė su ispanėmis ir tik pačiame gale pagreitėjo. Tikėjausi, kad nebus rusių, pasidžiaugsime be jų (šypsosi – lengvoji.lt).

– Treneris neslėpė, kad tikslas yra medalis. Ar jautėte spaudimą, kad reikia jį parvežti, ypač po to, kai medalių neiškovojo anksčiau dalyvavę lietuviai?

– Kažkiek spaudimo buvo, bet svarbiausia buvo eiti savo laiku, tą ir padariau, nors norėjosi truputį greičiau. Bet rezultatas išties geras. Pasižiūrėjus, kad iš kitų lietuvių nebuvo medalių, didino atsakomybę. Reikėjo pasirodyti gerai – ir pasirodžiau.

– Ar trasoje matėte, kaip žingsniuoja sesuo? Raginote viena kitą?

– Mačiau sesę... Atrodo, kilometru ją aplenkiau. Kažkaip nebuvo jėgų raginti, ėjome sau, ir tiek.