Dviese – istorinio Dakaro paieškose

Du lietuviai. Vienas – užkietėjęs visureigininkas, kitas – ištvermingiausias Lietuvos motociklininkas, suvienijo jėgas, kad Afrikoje surastų tai, kas pamiršta jau beveik dešimtmetį – senąjį Dakaro dykumų maratono kelią.

Sienos – sunkiausia dalis

Dakaro ralio entuziastai teigia, kad Dakaras turėtų grįžti prie savo tikrųjų šaknų. Jos Afrikoje, kur sportininkams tenka įveikti beribius smėlynus ir važiuoti vietomis, kur nėra nė gyvos dvasios, o asfaltuoto kelio nepasieksi keliolika kilometrų pavažiavęs toliau nuo trasos.

Afrikos žemyne legendinis dykumų maratonas nevyksta nuo 2008-ųjų. Tada jis buvo atšauktas dėl galimo terorizmo pavojaus, o jau 2009-aisiais persikėlė į Pietų Ameriką. Pasikeitė ne tik žemynas, kuriame organizuojamos sunkiausiomis vadinamos automobilių lenktynės, tačiau ir organizavimo principai. Anksčiau Dakaro organizatoriai finansiškai remdavo valstybes, kuriose vykdavo Dakaras, o dabar valstybės, kurios nori, kad jose vyktų lenktynės, moka Dakaro organizatoriams.

Vienas entuziastas nusprendė grąžinti Dakarą į Afriką, tiesa, kiek kitokiu pavadinimu – "Afric Eco Race". Šias lenktynes organizuoja žinomas automobilių sportininkas, pats ne kartą dalyvavęs Dakare ir jį laimėjęs, Jeanas Louisas Schlesseras. Jo organizuojamos lenktynės prasideda kiek anksčiau nei naujasis Dakaras – gruodžio 29 d. ir tęsiasi iki sausio 10 d. Jau keletą metų jose dalyvauja ir lietuvių ekipažai. Didžiulio šurmulio, išvykdami į šias lenktynes, jie nekelia ir žiniasklaidoje nemirga daug pranešimų apie juos, bet dyzelinu varomų automobilių klasėje šiemet tautiečiai užėmė pirmąją vietą ir jau artimiausiuose "Ratų" numeriuose apie juos sužinosite daugiau, o šįsyk mūsų žvilgsnis krypo į du lietuvius viename automobilyje, kurie nusprendė surasti, kokių ženklų Afrikoje dar likę nuo tų laikų, kai vakarine žemyno pakrante lakstė Dakaro dykumų maratono dalyvių technika.

Aidas Bubinas ir Audrius Sutkus nepabūgo terorizmo grėsmių, sunkumų kertant valstybių sienas ir leidosi ieškoti dykumos smėlyje paskendusių atsiminimų.

Beje, tuo pačiu automobiliu tik į Afriką iš Lietuvos nušvilpė ir dar vienas lietuvis – Vitoldas Milius, žmogus, kuriam važiuoti ilgus atstumus automobiliu vieni juokai. 23 tūkst. km Rusijos keliais, greičio rekordai važiuojant iš šiauriausio Europos taško iki piečiausio – ir tai tik dalis visų Vitoldo susuktų kilometrų. Ir šįsyk, važiuodamas iš Paryžiaus iki Senegalo sostinės, automobilių kantrybės bandytojas neužtruko. 5 350 km jis įveikė per 3 dienas 14 valandų ir 50 minučių. Žinoma, reikėtų nepamiršti, kad Afrikoje Šengeno erdvės nėra, o pasieniečiai sienos kirtimo punktą gali uždaryti ir šeštą vakaro. "Sienos kirtimo procedūros sunkiausia kelionės dalis", – sutinka ir šio straipsnio herojai.

Dalijo dokumentų kopijas

Įveikti pasienio kontrolės punktus užsieniečiui savarankiškai – neįmanoma misija arba reikalaujanti itin daug pastangų.

"Daug lengviau pasitikėti vietiniais, kurie siūlo tarpininkavimo paslaugas ir padeda įforminti visas procedūras. Kitaip nuspręsti, ką reikia rašyti arabų kalba primargintame popieriaus lapelyje būtų gana sunku", – pasakoja A.Bubinas.

Jam antrino ir A.Sutkus, vakarinėje Afrikoje lankęsis ne vieną kartą, todėl žinantis ne vieną gudrybę, kaip išvengti netikėtų sunkumų. Dėl padidėjusios terorizmo grėsmės visuose Afrikos keliuose itin daug patikrinimo punktų, kuriuose gali sutikti policininkų, muitininkų, kareivių. Visi jie registruoja pro juos pravažiuojančiuosius. "Susirašo asmens duomenis į popierinį kompiuterį", – juokauja A.Bubinas.

Toks patikrinimas gali užtrukti iki 20 minučių. Turint galvoje, kad tokių kontrolės punktų pristatyta kas keliasdešimt kilometrų, lengva įsivaizduoti, kaip pailgėja kelionės laikas. Lietuviai tam buvo pasiruošę. "Pasidarėme apie 80 savo dokumentų kopijų, tad, privažiavus prie tokio patikros punkto, tereikėjo atiduoti kopijas ir judėti toliau", – pasakoja keliavusieji, įveikę beveik 10 tūkst. km.

Keliuose daug ne tik kontrolės punktų su kareiviais, tačiau ir kažkur žingsniuojančių vietinių. "Visa Afrika kažkur eina. Ten nieko nestebina, kai važiuodamas viduriu dykynės vingiuojančiu keliu sutinki žmonių. Tik mums atrodo, kad ten niekas negyvena. Taip nėra – ten visur pilna kaimelių, gyvenviečių, tik mes jų nematome", – sako A.Sutkus.

Didžiausiems pirmenybė

Vis dėlto būti pėsčiuoju Afrikoje nelengva. Kalbėti apie pėsčiųjų perėjas, kurių ten beveik nėra, net neverta. Pėsčiasis pats turi pasirūpinti saugumu ir jis tikrai nėra lygiavertis eismo dalyvis. Pasak A.Sutkaus, Afrikoje pirmumo tesę turi tas, kuris didžiausias. Taigi svarbiausi kelyje sunkvežimiai ir autobusai, tada – lengvieji automobiliai, motociklai, asilai ir karvės. Tik po to pėstieji. "Asilus ir karves paminėjau ne veltui. Jie gali sau kuo ramiausiai įsitaisyti viduryje kelio ir visi juos apvažiuos net nepyptelėję. Apie tokias "išskirtines" sąlygas pėstieji ten negalvoja", – juokauja pašnekovas.

Pypsėjimo kultūra yra neatsiejama nuo Afrikos kelių kasdienybės. "Vakariečiams, nepratusiems prie to, kad klaksonas yra vienas svarbiausių automobilių agregatų, sunku priprasti prie nenutrūkstamo jų keliamo triukšmo", – pasakoja A.Bubinas.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių