Dakaro portretai: operatorius R. Stulga, kasmet ieškantis geriausio kadro

Kol mechanikai ir logistikos specialistai dirba dieną ir naktį užtikrindami maksimalų technikos paruošimą ir sklandžias komandos procedūras Dakaro metu, žiniasklaidos komanda rūpinasi, kad žinias iš Pietų Amerikos gautume pirmieji, o vaizdai iš ralio trasų atimtų žadą. Būtent pastaroji atsakomybė tenka „CRAFT bearings“ komandos operatoriui Ramūnui Stulgai, kuris atskleidė, kaip viena situacija trasoje kardinaliai pakeitė jo požiūrį į pasiruošimą Dakarui ir kodėl jis dar vis ieško tobulo Dakaro kadro.

– Ramūnai, kalbamės su jumis laukimo stadijoje - jūsų automobilis jau iškeliavo į Pietų Ameriką. Tačiau dar prieš jam išvykstant žvilgtelėjus vidun - salonas atrodo lyg kosminė stotis, nepaisant to, viskas turi savo vietą, ar visuomet buvote toks pedantiškas?

– Kai tik įgijau teisę vairuoti, nepaleidžiu vairo iš rankų - teko daug keliauti, o neretai - ir gyventi automobilyje, todėl žinau, kad automobilis turi būti techniškai tvarkingas. Tuomet jame galima susikurti jaukų saloną su šiek tiek betvarkės. Tačiau išbandžius bekelę, labai greitai supratau, kad visureigyje kiekvienas daiktas turi turėti savo vietą. Pirmas apsilankymas Dakaro ralyje parodė, kad neverta vežiotis nereikalingų, nenaudojamų daiktų, apsunkinant automobilio darbą ir skriaudžiant savo erdvę automobilyje. Būtent todėl dabartinis automobilis Dakarui sukomplektuotas taip, kad net užmerktomis akimis galiu surasti viską, ko gali prireikti. Kartą naktį Bolivijos kalnuose lyjant lediniam lietui 4200 m aukštyje gulėjau po automobiliu apsilaistęs dyzeliu. Sumanius persirengti, per ilgai teko ieškoti sausų rūbų tarp nereikalingų daiktų. Kai pagaliau juos ištraukiau, jie jau nebebuvo sausi. Ši situacija išmokė, kad į tokį nuotykį reikia vežtis tik funkcionaliausius ir ergonomiškiausius daiktus. Automobilyje visi yra saugiai pririšti, sudėti ar priklijuoti, kaip kosminiame laive. Taip yra todėl, kad kartais ir mes važiuodami bekele Dakare pajaučiame nesvarumo būklę, ar padidintą žemės trauką. Visa tai vyksta labai didelėje smėlio dėžėje, todėl nesinori, kad koks skraidantis daiktas trinktelėtų į pakaušį, ar nuriedėtų po stabdžių pedalu.

– Dakare vairuojate beveik lenktynėms tinkantį, smarkai modifikuotą visureigį, tačiau žinau, kad vieną visureigį sunkiausios pasaulio varžybos jau pasiglemžė?

– Tiesa – 2015-ųjų Dakarą įveikėme „Ford Ranger“ visureigiu, su kuriuo išvažiavome ir į 2016-ųjų odisėją ir tik ten supratome, kad aukštėjantys „Euro“ standartai ir Dakaro ralis - du sunkiai suderiname dalykai. Mūsų visureigis turėjo visus „Euro 5“ standartus atitinkantį variklį, buvo apynaujis, tačiau Bolivijos aukštikalnės jį sustabdė dar maratono pradžioje. Sustojome viduryje niekur 4,2 km aukštyje drimbant labai šlapiam sniegui. Kartu su kolega nėrėme po automobiliu tikrinti kuro sistemą, tačiau jokių akivaizdžių problemų rasti nepavyko, o kol mes murkdėmės dyzelio baloje pro mus švilpė visi senesnės kartos visureigiai. Galiausiai, sušalę ir išsekę nusprendėme pailsėti, o mus, regis, vos užmerkus akis pažadino netikėtai prie mūsų sustojęs automobilis. Žinodami Bolivijos pavojus, buvome apsiginklavę atsuktuvais, tačiau pamatėme, jog tai - V. Žalos mechanikas, kuris dar kartą bergždžiai bandė užkurti mūsų automobilį. Tuomet jau visiškai permirkę vėl bandėme užmigti. Išmokome, kad Pietų Amerikoje, o ypač Bolivijoje eksploatuoti aukščiausių standartų automobilius žinant vietinio kuro kokybę ir patiriamas apkrovas bei aukštikalnes - neverta.

– Kaip atsidūrėte Dakare - ar domėjotės bekele, o galbūt automobilių sportu ilgą laiką?

– Bekele domėjausi nuolat - niekada nelenktyniavau, bet vairavimo įgūdžiais bekelėje skųstis negaliu. Jei domiesi bekele, Dakaro ralis niekaip neprasprūs pro akis - juo domiuosi tiek laiko, kiek save atsimenu sąmoningą. Nuo pat vaikystės Dakaro transliacijos man kėlė ypatingus jausmus, nors ir per televizorių - jis vis vien kvepėjo Dakaru. Vėliau jau sutapus daug aplinkybių pasisekė ir susipažinti su Antanu - kaip tik įvaldžiau filmavimą dronu, baiginėjau savo naujo automobilio pritaikymo bekelei darbus ir pasimaišė žmogus, kuris man pasakė - aš pažįstu Antaną. Tiesa, kaip paaiškėjo vėliau, jis taip pat Antaną matė pirmą kartą. Nuo to laiko mūsų pažintis tik augo, o su ja - gerėjo ir mano vairavimo bekelėje suvokimas. Jau penkis metus su Antanu vykstame į Dubajų, kur stengiuosi įsisavinti vairavimo kopose subtilybes. Apie bekelę pamokslų neskaitysiu - pas mus visi geriau ar blogiau moka važiuoti, tačiau jei atvykote į smėlynus - sveikinu, naujai gimėte, turėsite viską pradėti iš naujo.

– Užsiminėte apie dronus - ši technika, jus pažįstantiems, neatskiriama nuo jūsų. Kaip tai atsitiko?

– Nuo antros klasės jau gerai galiu atsiminti, kad dienų dienas sukau varžtus. Konstruktorius ar įrankių rinkinys buvo geriausia dovana - vaizduotei tikrai buvo, kur pasireikšti. Pamenu, tuomet plokščios baterijos ir elektros varikliukai buvo tarsi valiuta. Septintą klasę jau baigiau Pasvalyje ir čia prasidėjo aviamodeliavimo aukso amžius. Mokyklos aviamodeliuotojų būrelyje konstravau raketas, varikliu varomus sklandytuvus, eterio, žibalo ir glicerino mišiniu varomus lėktuvus. Teko matyti, kaip konstruojamas radijo bangomis valdomas lėktuvas, žinoma, jis taip ir nepakilo, nes valdymo įranga tuomet buvo tikrai ne ideali. Bėgo metai ir atsirado kitų reikalų, tačiau prieš devynis metus sugrįžau prie išsvajoto aviamodelio,-tai buvo vidaus degimo varikliu varomas sraigtasparnio modelis. Sukonstravau, pabandžiau skristi, žinoma, su labai patyrusiu pilotu pavyko, bet supratau, kad kameros aš čia nepakabinsiu. Porai metų vėl atitolau nuo avia modelių ir filmavimo iš aukštai idėjos. Tuos kelis metus liūdna nebuvo - keliavau su nardymo įranga, filmavau po vandeniu ir sukaupiau 20 metų patirtį. Pamažu ištobulėjo keturiais varikliukais varomi dronai ir pirmas dronas mane pasiekė, berods, 2013-ųjų išvakarėse. Šeima pamačiusi mano veidą suprato, kad švęsime namie. Jau po pirmo skrydžio dronu supratau, kad kalnus nuversime - skrido stabiliai, tiksliai, palyginus su sraigtasparnio modeliu. Tai reiškė, kad kamera dirbs gerai ir kadrų bus. Kiekviena veikla - tiek nardymas, tiek vairavimas kopose, tiek skraidymas nebūtų įdomi, jei negalėčiau įjungti filmavimo kameros. Gal visi pomėgiai ir prasideda nuo filmavimo? Tiesa, pirmojo drono likimas tragiškas - jis nuskendo, ar ne ironiška?

– Dabar jūsų automobilio talpyklose - net ne vienas dronas pakeliui į dar vieną Dakarą. Kas skatina vis grįžti?

– Dar nespėjęs grįžti iš vieno Dakaro aš jau planuoju kitą - šis automobilių sportas man labiausiai prie širdies. Kiekvieną Dakarą matau vis kokybiškiau ir iš giliau, nes nebereikia klaidžioti tarp anksčiau nesuprastų dalykų. Po kiekvieno renginio grįžtu patobulėjęs, tiek technine prasme, tiek moraline prasme. Toks jausmas, kad pamažu tampu vienu krauju ir kūnu su šiuo renginiu, jo žmonėmis. Visuomet parsivežu naujų idėjų turimos technikos patobulinimui ar optimizavimui. Be viso to gerai žinau, kad geriausias kadras dar manęs laukia, tad didesnių paskatų ir nebereikia.

– Lenktynininkai turi savo tikslus, o kokius tikslus jūs sau keliate Dakare?

– Manau, kad bet kuris mėgstantis Dakaro ralį turi slaptą svajonę - sudalyvauti dalyvio, o ne stebėtojo vaidmenyje. Meluočiau, jei norėčiau tai paneigti. Kalbant būtent apie ateinančius metus - tikslai Dakare labai aiškūs - filmuoti ir siųsti informaciją apie Dakarą ir mūsų komandos pasiekimus į tėvynę.

– Trumpai papasakokite, kaip atrodo tradicinė (jei ją taip galima būtų pavadinti) diena Dakaro ralyje?

– Diena Dakare prasideda apie 4 val. ryto, trumpi pusryčiai, arba be jų lekiame į trasą. Greičio ruože turime atsidurti 1 val. iki starto, nes vėliau įvažiavimas į trasą uždaromas ir reikia ieškoti alternatyvių privažiavimų, kurių beieškodamas gali pražiopsoti lenktynininkus. Sulaukiame savo sportininkų, pafilmuojame dar kelis automobilius ir lekiam į kitą tašką, kai tai įmanoma. Pervažiuojant prasideda vaizdo medžiagos ruošimas išsiuntimui į Lietuvą. Pabėgus iš laukinės gamtos pradedame interneto paieškas ir bandome kuo skubiau išsiųsti informaciją komandos nariams Lietuvoje, kad galutinai paruoštų informaciją perdavimui žiniasklaidai. Kai išsiųsti informaciją sekasi gerai, turime laiko ir į bivuaką užsukti, o jei prasčiau - miegui gali likti valanda, dvi ir vėl į trasą.

– Su informacijos siuntimu ir interneto greičiu Pietų Amerikoje - ne taip paprasta, kaip Lietuvoje. Žinau, kad yra tekę dirbti iš įdomių biurų?

– Internetas Dakare – labai jautrus aspektas ir jo paieškos - turbūt vienas smagiausiu šio darbo aspektų. Vieną dieną iš vietovės gali siųsti milžiniškus kiekius informacijos, tačiau atsikeli ryte ir negali nė el. laiško išsiųsti. Varžybų dieną mobiliojo ryšio tiekėjas pastato milžinišką retransliatorių, o kai Dakaro karavanas pajuda į kitą punktą, su juo - ir internetas. Tuomet prasideda tikra lobio paieška - pavyzdžiui, kažkur kalnuose randame kaimą su puikiu ryšiu, o atidarius langą pakvėpuoti grynu oru stebiu, kaip greitis padvigubėja. Dar keletą minučių sėdėjau ir kaip kūdikis varsčiau langą pirmyn atgal, kad įsitikinčiau šio fenomenu. Kadangi Lietuvos Dakaro gerbėjų lūkesčiai - patys didžiausi, retai laukiame iki viešbučio medžiagai išsiųsti, o kartais galima ir kelias dienas pragyventi vietoje - vieną tokią auksinę vietą buvome atradę vieninteliai turbūt iš visų komandų. Tuo metu visiems buvo labai prastai su internetu, o mūsų komandos žinios skriejo greitai ir patikimai. Tą vietą praminėm ofisu, nors realybėje tai greičiau buvo panašu į šiukšlyną, tačiau interneto ryšis - puikus, nors ir jautrus - vos pasitraukus kelis metrus į šoną ryšys visai dingdavo. Tačiau bene juokingiausia vieta iš kurios teko siųsti informaciją - viešojo baseino tualetas Argentinoje. Geri žmonės miestelio parduotuvėlėje bandė padėti ryšio klausimu, tačiau jų parduotuvėje greičio nepakako, tad nusitempė mus į viešąjį baseiną. Jo tualete atidarė maršrutizatoriaus dėžutę, prisijungėme laidu, kažkam paskambino, kad atsuktų interneto čiaupą. Tuomet per pusę valandos išsiunčiau milžinišką kiekį informacijos. Tikėtina, kad pusę valandos miestelis buvo be interneto, nes visas internetas kibirais plūdo į mūsų tualetą.

– Vienu sakiniu apibūdinkite Dakarą.

– Mano Dakaras yra 24 val. per dieną ir 365 dienas per metus - tokių darbo valandų nebūna, tad Dakaro darbu nepavadinsi. Svarbu yra tai, kad bet kuris žmogus nuvykęs į Dakarą gaus savo, su niekuo nesulyginamą Dakarą.