Ledo ritulio žvaigždės savo gyvenimo neįsivaizduoja be šeimos

Pelningiausios sutartys, beprotiškai įtemptos varžybos, sirgalių aplodismentai, moterų šypsenos. To skonį ir viliones puikiai žino pasaulinio lygio ledo ritulio žvaigždės 35-erių Dainius Zubrus ir 40-metis Darius Kasparaitis.

Juodu kilę iš Elektrėnų ir abu tapo garsiais ledo ritulininkais, tačiau yra labai skirtingi. Vienas – ledo aikštelės džentelmenas, kitas – aršus lyg samurajų karys. Juodu abu paperka: vienas inteligentiškumu, kitas – atvirumu.

Trumpam į Lietuvą atvykęs D.Zubrus netikėtai sau pačiam įkėlė koją į prezidentūrą – Prezidentė Dalia Grybauskaitė talentingąjį Naujojo Džersio "Devils" komandos puolėją apdovanojo ordino "Už nuopelnus Lietuvai" medaliu.

Ledo ritulį žaidžiantiems vaikams Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis D.Zubrus atvežė labdaros. Dainiaus nuomone, kuo anksčiau vaikas išeis į ledo aikštelę – tuo geriau. O šiuo metu Elektrėnuose pas tėvus su vaikais atostogaujantis D.Kasparaitis Vilniaus "Akropolio" ledo arenoje pasirodė tarsi netyčia. "Negaliu be ledo. Taip ir traukia dar paskraidyti aikštelėje", – neslėpė Darius. Dvi pasaulinės ledo ritulio žvaigždės su mažaisiais žaidėjais trumpam iščiuožė į areną.

Kaip pastaruoju metu klostosi šių dviejų šaunių ir kartu tokių skirtingų vyrų gyvenimas, karjera? Kas juos džiugina ir kas neramina? Kokiais darbais ir ateities planais jie gyvena? "Vilniaus dienos" žurnalistei jie pateikė skirtingus atsakymus. Tačiau galima apibendrinti: D.Zubrų ir D.Kasparaitį vienija ledo ritulys, Elektrėnai bei jų pačių vaikai. Kaip su visa aistra jie gebėjo ir geba atsiduoti temperamentingajam žaidimui, taip abu savo gyvenimo neįsivaizduoja be šeimos ir vaikų.

– Dainių aplankė sėkmė – pasirašė naują trejų metų sutartį su Šiaurės Amerikos nacionaline ledo ritulio lyga (NHL) ir toliau liks žaisti Naujojo Džersio "Devils" klube. O profesionalo karjerą baigęs Darius, manau, nenuobodžiauja. Ką veikiate, kuo užsiimate dabar? – pradėjau pokalbį su ledo ritulininkais.

D.Zubrus: – Aš norėjau pasilikti ten, kur žaidžiu, – Naujojo Džersio "Devils" klube, ten, kur mes gyvename. Kai sūnui pasakiau, kad lieku Naujojo Džersio klube, jis lakstė po namus rėkdamas iš džiaugsmo: "Kaip gerai, kad čia pasiliekam." Jis pripratęs prie draugų, prie mokyklos, kuri jam labai patinka, prie mokytojų. Jam tai buvo svarbu. Sūnus labai nenorėjo, kad pasirašyčiau sutartį kur nors kitur, kad reikėtų keisti aplinką. Šią naujieną visa šeima su malonumu priėmė.

D.Kasparaitis: – Aš paskutinį kartą žaidžiau 2009 m. Tada baigiau profesionalo karjerą.

Su žmona Švedijoje turime nuosavą vaikiškų drabužių bendrovę "Livly". Tuoj įkelsime koją į Angliją, paskui – į Honkongą. Mano žmona Lisa Carrol 2011 m. Švedijoje tapo vaikiškų drabužių metų dizainere. Ji dirba, o aš esu namų šeimininkas. Daugiausia laiko praleidžiu namie su vaikais. Vežu juos į darželį, paimu iš darželio. Kartais jiems valgį ruošiu. Amerikoje maisto lengviau užsisakyti į namus, o Švedijoje kartais gaminu aš, kartais – žmona.

Jovalas mano namuose kiekvieną dieną. Kartais vaikai mane "nulaužia" ir darau, ką jie nori. O kartais bandau įvesti discipliną. Bet retai pavyksta. Jų dar toks amžius, kai jiems labai reikalingi tėvas, mama. Daugiau tėvas, nes aš jiems turbūt – kaip Kalėdų Senis su dovanomis.

Profesionaliojo sporto nesu labai pasiilgęs. Viskam ateina savas laikas. Man – 40 metų, neįsivaizduoju, kaip dabar lakstyti po aikštelę ir daužytis su jaunimu. Mūsų sportas, kaip čia pasakius, – fizinis. Sunku tokiu stiliumi (kietu – red. past.), kaip žaidžiau, žaisti labai ilgai.

Turiu galimybę dirbti treneriu Rusijoje, Kanadoje, bet kai pagalvoju, kad reikės tempti tokius mažus vaikus į tą Rusiją, į tą Kanadą. Kol kas – ne.

– Kai stebime ledo ritulio rungtynes, atrodo, kad šie sportininkai išgyvena didžiulį stresą. Ar iš tikrųjų jūsų darbe daug streso?

D.Zubrus: – Nemanau, kad daugiau negu kitų sportininkų profesionalų. Visi – ar tai būtų ledo ritulininkai, ar krepšininkai, ar futbolininkai – ruošiamės varžyboms kaip galima geriau. Visi norime laimėti. Nenorėčiau sakyti, kad ledo ritulininkai streso patiria daugiau negu kiti sportininkai.

D.Kasparaitis: – To streso gal daugiau būna per treniruotes. Visada yra įtampa. Visada turi žiūrėti, ką valgai, stebėti savo figūrą, gydytis traumas, treniruotis kiekvieną dieną. Nėra didelio atsipalaidavimo, nors žmonės mano: "Va, jie turi pinigų, daro, ką nori." Tai – neteisybė. Profesionaliam sportui žmonės atiduoda daug savo sveikatos ir gyvenimo. Nors mes ir gauname gerus pinigus, praėjusio gyvenimo nebesusigrąžinsi.

Streso yra dėl to, jog visada privalai kovoti dėl savo vietos komandoje, kad neiškristum už borto. Ateina jaunimas, ir tu turi įrodyti, kad gali žaisti. Labai sunku.

Taip, man sekėsi. Stipriausioje pasaulio ledo ritulio lygoje NHL žaidžiau beveik 14 sezonų. Savo karjera nesiskundžiu. Ką įdėjau – tą ir gavau. Manau, tokią karjerą bus sunku kam nors iš Lietuvos pakartoti.

– Kurios varžybos per karjerą jums buvo sunkiausios, baisiausios, labiausiai įtemptos, kad iki šiol jų negalite pamiršti?

D.Zubrus: – Baisių nebūna. Na, septintos varžybos būna lemiamos. Kas jas praloš, važiuos namo, kas laimės – žais toliau. Gal daugiau išgyveni prieš tas septintas varžybas, apima stresas, kaip sakote.

D.Kasparaitis: – Man pačios sunkiausios, pačios nemaloniausios varžybos buvo karjeros pabaigoje, kai žaidžiau Rusijoje Sankt Peterburgo SKA komandoje prieš "Dinamo" ir patyriau traumą. Kai gavau tą traumą, supratau, kad tai gali būti mano karjeros pabaiga.

O svarbiausios, pačios įsimintiniausios, aišku, – olimpinės, olimpinis aukso medalis. Kai 1992 m. Prancūzijoje, Albervilio olimpinėse žiemos žaidynėse, laimėjome aukso medalį rezultatu 3:1, tos paskutinės 3 minutės buvo klaikios. Supranti, kad tapsi olimpiniu čempionu, bet dar yra trys minutės! To niekada gyvenime nepakartosi. Kurstė adrenalinas, drebulys – kad viskas greičiau baigtųsi. Žinai, kad per tiek laiko labai sunku įmušti du įvarčius, bet tos trys minutės taip ilgai, taip ilgai ėjo. Ir kai jos baigėsi, ištiko ekstazė – supratai, kad tapai olimpiniu čempionu, kuriuo niekada nesvajojai tapti.

– Didžiulių profesinių aukštumų pasiekę žmonės karjeros pabaigoje atsipeikėja: "O vaikai – ką, jie jau užaugo? Be manęs? Kodėl taip greitai?" Ir pradeda gailėtis, kad per mažai laiko skyrė šeimai – vaikams, antrajai pusei. Taip pat ir tėvams.

D.Zubrus: – Mano tėvai gyvena Naujajame Džersyje valanda kelio nuo mūsų. Mano sūnui Tomui 10 metų, dukteriai Emmai – šešeri. Mano žmona Nathalie – Kanados prancūzė iš Monrealio. Visų pirma ji – mama, prižiūri vaikus ir namus. O kai yra galimybė, ir aš galiu padėti, arba mano mama atvažiuoja padėti, žmona padirba modeliu. Jai dar būna pasiūlymų – kur nors netoli arba Monrealyje. Bet keliauti toliau dabar jai sunku – reikia vaikus išleisti į mokyklą ir iš jos paimti. Mano mama padeda, bet ji irgi turi savo gyvenimą, darbą.

D.Kasparaitis: – Turiu keturis vaikus: vyriausioji, 16-metė Elizabeth, nuo manęs gyvena penkios minutės kelio. Dvynukės Liv ir Lilly – ketverių, o Marley – dvejų. Man pasisekė – trys mano vaikai dar maži, aš dar galiu juos matyti augančius. Kai kurie žaidėjai, kuriems vaikai gimė labai jauniems, jų nematė – užaugo be jų. Jų vaikai jau patys žaidžia ledo ritulį su profesionalais. Kai žiūriu į savo dukterį Elizabeth (iš pirmosios santuokos – red. past.), pagalvoju: "Ji jau užaugo, o aš kur buvau?"

Dabar žmonai daviau truputį laiko pailsėti ir su tais trim mažiukais atvažiavau į Lietuvą. Einu į lauką – jie paskui mane, į tualetą – paskui mane, į namus – ir jie į namus. Pripirkau žaidimų visokių, mašinų važinėtis, aikštelių, bet jie nežaidžia. Tiktai tada, kai aš esu kieme. Labai prie manęs prisirišę. Išlepinti.

– Kas jums svarbiau – šeima ar darbas?

D.Zubrus: – Atsakymas visada bus tas pats – tiktai šeima. Tai sakydamas suprantu, koks yra mano darbas. Ir mano šeima supranta. Ji supranta, koks yra mano treniruočių, varžybų tvarkaraštis, kada esu užimtas. Aš negaliu per Naujuosius metus skristi pailsėti į kokias nors salas – tada būna varžybos. Turiu daugiau ruoštis, treniruotis ir savo darbą kaip galima atlikti geriau. Porą valandų pamiegu prieš varžybas. Mano šeima žino, kad tada manęs negalima žadinti. Vaikai supranta: tėvelis ruošiasi varžyboms, todėl su jais negali žaisti. Jie supranta, kad mano darbas atima daug laiko.

Žmonėms, aišku, taip neatrodo. Atėjo į čiuožyklą, pažaidė porą valandų ir išėjo. Bet treniruotės, kelionės, poilsis – viskas reikalauja nemažai laiko. Jei to nedarysi, lygoje ilgai neišsilaikysi.

D.Kasparaitis: – Neįsivaizduoju savo gyvenimo, jei dabar būčiau vienas. Nuo vienos bobos lakstyt prie kitos? Aišku, kad dvasinio ryšio nebus. Bet akių neužlipdysi – matau, vaikšto gražios moterys. Bet aš žinau, kad mano žmona – gražiausia. Ir žinau, kad tos gražios moterys paskui bus... Aš visą laiką juostą suku į priekį.

Mano žmona Lisa – švedė, ji gimusi Stokholme. Dabar du mėnesius gyvename Stokholme, bet daugiausia – Majamyje, Amerikoje. Turime ten nedidelį trijų kambarių butą su vaizdu į jūrą. Namas būtų toli nuo jūros. O man patinka: rytą atsikeliu ir matau už langų jūrą, vakare einu miegoti – ir vėl matau jūrą. Aš visą gyvenimą norėjau gyventi prie jūros. Gal dėl to, kad gimęs Elektrėnuose ir visą laiką mačiau ežerą?

Stokholme turime labai didelį butą pačiame miesto centre. Man labiau patinka gyventi bute. Turėjau namą Niujorke. Didelis, vaikštai iš vieno kambario į kitą. Beveik depresija buvo apėmusi tame name. Man patinka jausti gyvenimo tempą, ritmą.

Taip pat Stokholme turime savo prekės ženklo "Livly" parduotuvę, ji prekiauja vaikiškais drabužiais. Bet į Stokholmą atvažiuojame tiktai vasarą. Lisos giminė didelė – keturios seserys, brolis, ji nori pabūti arčiau jų. Aš pasiimu vaikus ir atskrendu iš Stokholmo su jais į Lietuvą kokiai savaitei.

Mano dukrai Elizabeth dabar tikrai sunkus laikotarpis – paauglystė. Aiškiname, jog tėvai yra tam, kad jai gyvenime padėtų. Sakome, norime, kad tau būtų geriau, o ne blogiau, bet visa – tavo pačios pasirinkimas. Jeigu tu nori rūkyti marihuaną, gali rūkyti. Bet paskui prasidės heroinas, kokainas. O kai nebus pinigų, teks pardavinėti savo kūną, kad nusipirktum dozę. Prasidės prostitucija. Gali pabandyti marihuanos ir baigti. Bet gali pabandyti ir "užkibti". Manau, vaikams reikia šnekėti teisybę.

Ji ateina pas mus, žaidžia su vaikais, kartais juos prižiūri. Aišku, parodo, kad jai neįdomu su mažiukais. Bet kai užveriu duris, sako: "Tai ką – žaidžiam slėpynių?"

– O sielos viražai, dvasiniai dalykai? Kas jus "pakrauna" – gal joga, meditacija, malda, tikėjimas Dievą? Juk kūnas peno ieško žemėje, o siela – aukštybėse.

D.Zubrus: – Man tai suteikia mano vaikai, kai žaidžiu su jais, kai važinėjamės dviračiais. Kai jie juokiasi, kai jie džiaugiasi, kai jie laimingi, laimingas ir aš. Šeima man padeda "atsijungti". Ir pailsėti nuo sporto.

D.Kasparaitis: – Aš netikiu religija, bet labai tikiu Dievą, kuris mane apsaugo ir man padeda šiame gyvenime. Visą laiką jį tikėjau, nors ir retai vaikščiojau į bažnyčią. Dievas man davė ir vaikus, ir karjerą, ir dabartinį gyvenimo būdą.

Negeriu jokio alkoholio, net alaus jau beveik trejus metus. Supratau, kad man to nereikia, kad mano laimė priklauso nuo manęs. Ne nuo mano vaikų, ne nuo mano darbo, ne nuo mano žmonos, o nuo manęs. Nuo mano Dievo ir nuo manęs. Supratau, kad man reikia keistis kaip žmogui, tada viskas aplinkui pasikeis. Aš negaliu keisti vienos žmonos, antros, trečios – viskas būna taip pat. Todėl kad aš lieku toks pat. Supratau, kad aš turiu keistis. Matau to keitimosi rezultatus: esu  daug kantresnis su vaikais, mandagesnis su žmona, su kitais žmonėmis.

Taip, aš buvau karys ledo aikštelėje. Bet gyvenime kariauti negalima – gyvenime reikia būti diplomatu.

– Kokių turite pomėgių? Kam dar, be ledo ritulio, galite atsiduoti iki beprotybės?

D.Zubrus: – Truputėlį domiuosi fotografija. Dažniausiai fotografuoju vaikus. Suprantu, kad ateis laikas, kai jie išeis iš namų. Su žmona liksime vieni, o prisiminimui liks jų nuotraukos ir filmukai. Dar man patinka žaisti golfą.

D.Kasparaitis: – Man labai patinka užsiimti su savo vaikais. Patinka kartais vienam nuskristi į Angliją ir pažiūrėti futbolo rungtynes. O žmona net paklausė: "Kaip tai – vienas? Meilužę ten turi?" O man patinka vienam – kartais reikia pailsėti, pabūti vienam. Kartais iš Majamio nuvažiuoju į Niujorką pas draugus. Vienai, dviem dienoms. Pailsėti nuo vaikų. Arba su žmona važiuojame į Havajus. Aš dabar gyvenu be streso. Tik jaučiu stresą kaip tėvas, nes turiu auginti vaikus.

– Ar daug kartų gailėjotės, kad pasirinkote ledo ritulininko profesiją? Iš kur jūs nuo mažumės žinojote, kad tai – jūsų kelias? O gal tą kelią nurodė Dievo ranka?

D.Zubrus: – Niekada nesigailėjau. Aš nežinojau, kad tai – mano kelias. Va, tai ir esmė. Niekas to nežinojo. 12-os metų išvažiavau treniruotis į Ukrainą dėl to, kad šis sportas man labai patiko. Ten buvo gera komanda, o aš norėjau kaip galima geriau žaisti. Tada net nežinojau apie profesionalų komandas. Tada viršūnė man buvo Sovietų Sąjungos rinktinė. Man jos žaidėjai atrodė kaip dievai. Niekada nemaniau, kad iš ledo ritulio uždirbsiu, kad iš to gyvensiu. Man norėjosi žaisti kaip galima geriau, ir viskas.

Daug dalykų subėgo į vieną krūvą, kad atsidurčiau ten, kur esu. Nežinau, ar tas mano kelias buvo nurodytas iš aukščiau. Na, žaidžiu ledo ritulį, iš to gerai gyvenu ir uždirbu. Ir mano šeima laiminga, ir tėvai. Ir aš, aišku, laimingas. Laikau save labai laimingu žmogumi.

D.Kasparaitis: – Kaip galiu gailėtis? Išėjęs iš kaimo ir pasiekęs tiek daug šitame sporte, nors ir ne už Lietuvą, kaip aš galiu gailėtis? Niekada nesigailėjau. Kai kartais atsigręžiu į praeitį, galvoju: "Jeigu būčiau jaunesnis, jeigu dar daugiau dirbčiau, gal daryčiau ką nors kitaip. Bet, manau, niekada nesigailėčiau to, ką pasirinkau."

Aišku, kad tas kelias buvo nulemtas Dievo. Manau, viskas priklauso nuo aukštesnės jėgos. Bet ir aš labai daug treniravausi, dirbau. Aš gimiau po tokia žvaigžde. Jeigu būčiau gimęs 5–10 metų anksčiau, nieko nebūtų išėję.

– Nors žaidžiate (tiksliau – Darius žaidė) skirtingose pozicijose, kažkada buvote ir kolegos, ir konkurentai. Kuo jums, Dainiau, imponuodavo Dariaus žaidimas? O kuo jums, Dariau, įdomus Dainiaus žaidimas?

D.Zubrus: – Darius – gynėjas, aš – puolėjas. Jo darbas – gintis, mano – bandyti įmušti įvartį. Mūsų darbai – skirtingi. Kai Darius išeidavo ant ledo, būdavo karys. Ar jam galvą praskėlė, ar koją sulaužė, jis kaudavosi iki pat pabaigos. Tokius žmones gerbiu. Manau, tai – viena svarbiausių jo savybių, dėl kurios iš Elektrėnų jis nuėjo iki NHL ir tiek metų ten žaidė.

D.Kasparaitis: – Dainius yra labai talentingas žaidėjas, puolėjas, jo geri "gabaritai". Kai anksčiau kartu treniruodavomės, matydavau, kiek jis turi talento ir koks jis techniškas. Kartais per varžybas jis ne visada tą talentą gali parodyti. Kartais komandoje gauna tokius "vaidmenis", kaip, pavyzdžiui, daugiau žaisti gynyboje. Arba atakuoti geriausius puolėjus.

– Abu uždirbote milijonus, kad kitiems sportininkams tik seilė gali nutįsti. Manau, patyrėte, kad pinigai valdo pasaulį? Tačiau pinigai – ir laisvė, o laisvės polėkis sunkiai pažabojamas.

D.Zubrus: – Sutinku su tuo. Gal pinigai ne tiek laisvė, kiek nepriklausomybė. Aš galiu daryti, ką noriu, galiu gyventi, kur noriu. Žmonėms atrodo, kad aš ateinu į čiuožyklą, pažaidžiu dvi valandas ir einu namo. Tikrai taip nėra.

D.Kasparaitis: – Taip, aš daug uždirbau. Bet daug ir esu išleidęs – skyryboms, gyvenimo būdui. Kaip žmonės sako, pinigai neatneša laimės, bet jie suteikia ramybę, kai esi nelaimingas. Man liko pinigų. Nedaug, bet liko. Jie įdėti į "Livly" verslą. Aišku, yra baimė: "O jeigu vieną dieną pinigų nebus?" Bet tai priklauso nuo manęs. Dabar gyvenu normaliai – neperku mašinų už 200 tūkst. JAV dolerių, kaip anksčiau. Turėjau ir ferarių, ir bentlių. Bet tas etapas jau praėjo. Supratau, kad viskas baigiasi, – ir sutartis, ir karjera, ir pinigai gali baigtis labai lengvai. Supratau, kad sunku uždirbti pinigus. Bet leisti juos labai lengva.