D. Imbras: reikia sugrįžti ir atsiimti pasaulio čempionato karūną

Vienas tituluočiausių Lietuvos sportininkų Donatas Imbras – apsisprendimo kryžkelėje. Prieš metus įspūdingą karjerą baigęs kiokušin karatė kovotojas atskleidė, jog rimtai svarsto sugrįžti.

Grįžti tam, kad užbaigtų nebaigtus darbus – iškovotų pasaulio čempiono karūną.

„Sportuoju kiekvieną dieną po kelis kartus ir dėlioju pliusus bei minusus. Turiu laiko iki kitų metų pradžios apsispręsti“, – teigė 33-ejų kovotojas.

Penkiskart Europos čempioną (2003, 2004, 2007, 2010 ir 2011 m.) ir dukart pasaulio vicečempioną (2005 ir 2007 m.) grįžti ypač vilioja kitų metų balandžio mėnesį Vilniuje vyksiančios planetos pirmenybės.

Tiesa, ne viskas priklauso nuo paties D.Imbro: „Daugiau mažiau viskas gydytojų rankose. Dalį tyrimų jau pasidariau, kitus dar darysiuosi. Kai gausiu visus atsakymus, realiai įvertinsiu situaciją. Jeigu matysiu, kad yra galimybė tik dalyvauti ir būti statistu – tada turbūt ne(grįšiu), o jeigu galėsiu siekti maksimalių rezultatų – tada reikia pjauti.“

Kovotojas pridūrė, kad sugrįžimas gali būti ir ne vienadienis. „Pirmoje vietoje – sveikata. Tai ypatingai aktualu, kai tau jau virš 30 metų. Aišku, turbūt po 40-ies dar svarbiau, – su šypsena tęsė D.Imbras. – Jei su sveikata bus viskas gerai – matysime.“

Tiesa, apdovanojimų šilumos jis nepamiršo net ir baigęs karjerą. Šiemet Europos jaunių kiokušin karatė čempionate (svorio kategorijoje virš 65 kg) bronzą iškovojo jo auklėtinė Brigita Gustaitytė, o už tai Kūno kultūros ir sporto departamento Padėka buvo apdovanotas ir treneris D.Imbras.

– Kaip jaučiatės, kai esate pagerbiamas nebe už savo, o auklėtinių pergales? –  paklausėme D.Imbro.

– Labai natūraliai. Viskas prasideda, kai kaip gerbėjas eini į varžybas, žaviesi kitais pirmaujančiais sportininkais, prašai jų parašų, tuomet pats tampi sportininku ir jau iš tavęs tuomet prašo parašų, o vėliau eina tavo mokiniai. Labai natūrali gyvenimo tėkmė (šypteli).

– Sunkiau paruošti sportininką ar pačiam pasiruošti?

– Svarbiausia, kad sportininkas klausytų to, ką sakai ir ko iš jo reikalauji. Tačiau, žinote, kartais net su savimi nesusišneki, tai ir su kitu sportininku kartais sunkiai sekasi tai padaryti. Jeigu iki minimumo sumažini šią trintį, tada viskas būna gerai. Kas liečia Brigitą, tai mes kažkaip susidraugavom, matyt, sutampa mūsų charakteriai. Viskas gerai, tačiau prie savęs visada turi prie ko prisikabinti, tai prie svetimo – dvigubai daugiau.

– Kiek dar talentingų auklėtinių šlifuojate savo klubo „Budora“ treniruotėse?

– Iš tikrųjų – labai nemažai. Tačiau talentas yra toks subjektyvus dalykas. Kai aš pradėjau sportuoti, buvau pats paskutinis iš 30-ies, o pirmą medalį iškovojau po 5-6 metų treniruočių. Talentų visada yra, tačiau viskas jų rankose – kiek sportuos, tiek turės. Viskas priklauso nuo darbo.

– Kur slypi paslaptis? Kodėl Lietuva taip dominuoja kiokušin karatė turnyruose? Daug sportuojančių? Geri treneriai?

– Aš manau, kad viskas viename. Mūsų kultūra dar nėra tokia absoliučiai vakarietiška. Tėvai supranta, kad vaikams karatė turi daugiau pliusių, nei minusų. Visiškai priešingai yra Vakaruose, kur labiau akcentuojamos nekontaktinės sporto šakos. Taip pat trenerių kvalifikacija ir, žinoma, masiškumas, nes per didelį skaičių išsigrynina tie grynuoliai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių