Bronzinės rinktinės treneris: komandoje statistų nebuvo (interviu)

Per pratęsimą Lietuvos 19-mečių rinktinės vyriausiasis treneris Tomas Masiulis pakeitė taktiką, kuri padėjo iškovoti pasaulio jaunimo čempionato bronzos medalius.

Papildomas minutes žemu penketu pradėjęs Masiulis privertė tokius pat pakeitimus sudėtyje atlikti ir savo oponentą Australijos rinktinės strategą Damianą Cotterį.

Daugiau jėgų išsaugoję ir veržliau rungtyniavę mūsiškiai greitai susikrovė devynių taškų pranašumą ir triumfavo, pelnę bronzos apdovanojimus.

Masiulis tinklalapiui „BasketNews.lt“ tvirtino, kad sėkmę lėmė komandinės pastangos. Pirmą kartą prie jaunimo rinktinės vairo stovėjęs strategas džiaugėsi įgyta patirtimi ir vylėsi ateityje iškovoti dar ne vieną apdovanojimą.

– Treneri, kodėl nusprendėte per pratęsimą rungtyniauti žemu penketu? – tinklalapio „BasketNews.lt“ žurnalistas paklausė Masiulio.
– Pasirodė, kad taip geriau. Ketvirtojo kėlinio pabaigoje žaidėme su dviem aukštaūgiais ir nesugebėjome apsiginti. Todėl bandėme spręsti savo problemas – išleidę žemesnius žaidėjus pradėjome geriau pulti ir mūsų taktika pasiteisino.

– Kodėl nepavyko išsaugoti septyniolikos taškų persvaros?
– Čempionatas parodė, kad penkiolika ar aštuoniolika taškų nieko nereiškia. Rungtynėse su ispanais taip pat turėjome didesnę persvarą, tačiau leidome jiems priartėti. Tai lėmė įtampa. Kai sustojome, australai pradėjo pataikyti tritaškius. Bet vaikinai manęs nenustebino, nes parodė charakterį. Labai smagu, kad tokiomis svarbiomis akimirkomis jie gali taip gerai žaisti.

– Ar susitikimo pabaigoje svarbius taškus rinkę Tomas Dimša ir Lukas Lekavičius sulaukė jūsų nurodymo agresyviai atakuoti?
– Paprasčiausiai per visas rungtynes stengėmės aktyviai gintis. Per vienuolika dienų sužaidėme devynerias rungtynes. Mes turime ilgesnį atsarginių žaidėjų suolelį nei australai. Jų komandą traukė septyni žaidėjai. Matėsi, kad mačo pabaigoje varžovai nebeturėjo jėgų, o jiems dar reikėjo gaudyti mūsų žemesnius žaidėjus. Tad varžovai nesumetė savo metimų ir buvo pavargę. Akcentavome, kad minėti krepšininkai agresyviai veržtųsi po krepšiu ir provokuotų pražangas. Tai darėme viso čempionato metu.

– Kodėl australų lyderį 195 cm ūgio Dante Exumą patikėjote dengti 176 cm ūgio Lekavičiui?
– Luką gerai pažįstu. Nors jis nedidelio ūgio, tačiau yra labai greitas ir gali apibėgti Exumą bei sukelti jam problemų. Lekavičius gali gerai ir aktyviai dengtis per visą aikštę. Norėjome kankinti ir varginti Exumą kuo ilgiau. Tikrai nėra lengva jį aktyviai dengti penkias minutes ir puolant traukti komandą.

– Kurie rinktinės krepšininkai šią vasarą labiausiai patobulėjo?
– Tikiuosi, kad visi kažko išmoko. Aš iš jų mokiausi, o jie iš manęs. Tokios įtampos, kokią krepšininkai patyrė čempionate, jie per treniruotes nepajus. Ketvirtajame kėlinyje turėjome aštuonių taškų deficitą, tačiau reikėjo nepasimesti, toliau žaisti ir laukti savo progos. Tokie kieti mačai visiems tik į naudą. Net ir tiems, kurie kiek mažiau žaidė. Tai geriau nei vasarą kažkur sėdėti ir nieko neveikti.

– Kurie jūsų treniruojamos rinktinės žaidėjai ateityje gali papildyti vyrų nacionalinę komandą?
– Aš kaip treneris noriu, kad visi kažkur žaistų, tobulėtų ir galėtų eiti į priekį. Sergu už juos visus. Tikrai neišskirsiu nė vieno krepšininko. Kiekvienas dvyliktuko žaidėjas įnešdavo indėlį ir komandoje tikrai neturėjome nė vieno statisto. Turėdami tokį tikslą važiavome į Čekiją ir džiaugiamės, kad taktika pasiteisino.

– Ką jums pačiam davė pasaulio čempionatas?
– Buvo daug įtampos. Žinoma, taip pat ir patirties. Analizavome daug varžovų. Aiškinomės, kaip kiti žaidžia, kaip puola ir ginasi. Tai neįkainojama patirtis. Dėkoju Lietuvos krepšinio federacijai už suteiktą progą ir pasitikėjimą manimi. Dar tikrai nesu labai didelis treneris-taktikas, todėl džiaugiuosi dėl suteiktos galimybės.

– Kokį matote tolesnį savo trenerio kelią?
– Noriu toliau kažką treniruoti. Sportininkai vieną dieną laimi, o kitą – pralaimi. Aišku, tai puikus pasiekimas. Važiavome kovoti dėl medalių. Labai džiaugiamės, bet euforija praeis ir toliau tęsime darbą, stengsimės tobulėti.

– Ką paprastai prisimenate žiūrėdamas į visus savo iškovotus medalius?
– Dar ir dabar retokai atsisuku į praeitį. Pasižiūriu, ką laimėjau prieš dešimt metų, bet visada stengiuosi žvelgti į priekį. Iškovojau medalį, bet negaliu dabar apsikabinęs į jį žiūrėti. Reikia toliau kažko siekti, stengtis, dirbti ir nenuleisti rankų. Svarbiausia, kad vaikinai negalvotų pasiekę lubas. Jiems dar reikia daug dirbti.