Brazauskas: „Teisėjas manyje nugali krepšinio sirgalių“

Romualdas Brazauskas dalyvavo trijuose olimpiniuose krepšinio finaluose, dešimt kartų - Eurolygos finaluose, beveik visuose Europos ir pasaulio krepšinio čempionatuose, rašo basketnews.lt. Jo žodžių nuolankiai klauso ir Kobe Bryantas, ir Pau Gasolis. Tai Lietuvos krepšinio legenda - teisėjas Romualdas Brazauskas. Prieš 48 metus gimęs Biržuose ir 1978 metais baigęs „Atžalyno" vidurinę mokyklą.

- Jūs - vienintelis teisėjas, kuriam buvo suteikta garbė teisėjauti dviejuose Olimpiadų krepšinio finaluose.

- Tiksliau - trijuose: 1996 metais Atlantos olimpiadoje teisėjavau moterų krepšinio finale. 2000 m. Sidnėjuje ir 2008 m. Pekine - vyrų krepšinio finaluose. Galima sakyti, man pasisekė. Nepamenu nė vieno teisėjo, kuris teisėjavo keliuose olimpiniuose finaluose. Kadangi Lietuva į finalą nepateko, o teisėjauti JAV ir Ispanijai reikia nešališko arbitro, todėl, matyt, ir pasirinko mane.

- Ko Lietuvos rinktinei pritrūko iki medalių?

- Lietuviai ir taip maloniai nustebino, nes sužaidė labai gerai. Pusfinalyje garbingai iki paskutinių minučių kovojo su ispanais, kurie realiai yra stipresnė komanda. Neturint 215 cm centro puolėjo kovoti su JAV, Ispanija, Argentina yra nepaprastai sunku. Mane Lietuvos rinktinė kaip tik nustebino geru žaidimu ir kovingumu. Vyrai padarė, ką galėjo. JAV rinktinė surinko geriausias NBA žvaigždes ir atvažiavo nusiteikusi kovoti tik dėl aukso. Ispanai - stipriausia Europos komanda, kuri po čempionato ne tik išlaikė savo lygį, bet dar sustiprėjo. Argentina... Su ja kovoti buvo galima, nes senieji jos žaidėjai jau nebeturi tos motyvacijos kaip Atėnuose, kai tapo olimpiniais čempionais, o ir pagrindiniai žaidėjai jau perkopė trisdešimtmetį. Tačiau šios trys komandos išsiskyrė iš kitų. Lietuva pagal sudėtį buvo panaši į būrį kitų komandų: graikus, kroatus, rusus, tačiau pasirodė geriausiai iš jų visų. Galima sakyti, iššovė aukščiau nei galėjo.

- Ar esate sirgalius?

- Taip, žinoma, kai neteisėjauju, sergu už Lietuvos krepšinio rinktinę. Tačiau teisėjas manyje vis tiek ima viršų prieš sirgalių: net stebėdamas varžybas ne tiek stebiu rezultatą, kiek nagrinėju žaidybines situacijas, analizuoju kito teisėjo veiksmus ir galvoju, kaip būčiau sušvilpęs aš pats. Atsidėti tik žaidybinėms emocijoms neišeina.

- Teko lankytis olimpinių žaidynių arenose kaip žiūrovui?

- Kiti mano kolegos eidavo. Aš - ne. Pirmiausia, buvo labai daug darbo, tekdavo ruoštis varžyboms, stebėti ir nagrinėti komandų žaidimą. Tad mačiau tik krepšininkų varžybas - arba jose dirbdavau, arba stebėdavau komandas, kurioms teks teisėjauti. Mums, teisėjams, Olimpiados organizatoriai akreditacijų į kitų sporto šakų varžybas nesuteikė, tad kas norėjo jas pamatyti - galėjo ieškoti ir pirktis laisvus „bilietus". Man pakako ir darbo krepšinio arenoje. Tad galiu pasakyti, kad visa Pekino Olimpiada man buvo tik viešbutis ir krepšinio arena...

- Ar turėdamas tokią patirtį specialiai ruošiatės konkrečioms rungtynėms?

- Visada. Nors ir pažįstu daugelį žaidėjų, žinau, ko iš jų tikėtis ir kaip jie mėgsta žaisti, žinau komandų stilių ir kokias gudrybes naudoja, kiekvienoms rungtynėms tenka ruoštis. Prieš rungtynes nagrinėju komandų žaidimą, taktiką, kad pastebėčiau naujoves, kad būčiau pasiruošęs ir žinočiau, ko galiu tikėtis. Prieš svarbiausius turnyrus vyksta teisėjų pasiruošimas.

- Jums teko tris kartus teisėjauti, kai žaidė JAV rinktinė. Ar NBA žvaigždės iš tikrųjų tokios arogantiškos, kaip atrodė televizijos ekrane?

- Jie - aukščiausio lygio profesionalai. Žino, kad su teisėju nepasiginčysi ir priima jo sprendimus. Žinoma, tekdavo persimesti keliomis frazėmis, jei klausdavo - paaiškindavau savo sprendimą. Tačiau amerikiečiai nesiginčydavo ir negrasindavo. Pietų Europos šalių krepšininkai - ispanai, italai ar graikai - daug didesni karštakošiai. Iš jų sulauki ir prieštaravimų, ir barnių su keiksmais, ir grasinimų. Kadangi JAV nugalėdavo savo varžovus didele persvara, didelės įtampos teisėjaujant nebuvo. Tik finalinėse amerikiečių rungtynėse su ispanais vyko įtempta kova. Technine pražanga rungtynių pabaigoje nubaudžiau ne kurią nors NBA žvaigždę, o nervų nesuvaldžiusį ispanų įžaidėją septyniolikmetį Ricky Rubio.

- Krepšinio žvaigždžių autografų, žinoma, nerenkate, tačiau kažkokius suvenyrus prisiminimui parsivežate?

- Renku mano teisėjautų įsimintinų rungtynių krepšinio kamuolius.

- Po poros metų švęsite penkiasdešimtmetį. Ar tai jau krepšinio teisėjo karjeros pabaiga?

- Na, Olimpiadoje tikrai nebeteisėjausiu. Tarptautinė krepšinio federacija nėra oficialiai nustačiusi teisėjų amžiaus limito, tačiau į aukščiausio lygio varžybas teisėjauti kviečiami tik 50 metų dar neturintys teisėjai. Daugelyje Europos šalių teisėjai gali dirbti iki 50 metų. Lietuvoje krepšinio arbitrams nėra nustatytos amžiaus ribos, svarbu išlaikyti teorinius ir fizinio pasirengimo egzaminus. Mano kolega Aleksas Zakis tik šiemet paskelbė, kad baigia krepšinio teisėjo darbą, nors jam jau 56 metai. Tad man liko dveji metai tarptautinio krepšinio, o vėliau - žiūrėsime.