Bokso rekordininkas V. Subačius: ringe jau turiu solidų stažą

Vitalijus Subačius, rekordinį –16-ąjį kartą tapęs Lietuvos bokso čempionu, buvo atviras: visi nacionaliniame ringe iškovoti trofėjai neprilygsta olimpiniam, pasaulio ar Europos čempionato medaliui, kurio jam dar nepavyko iškovoti.

"Juk ne šaškes stumdžiau!" – juokavo 35-erių V.Subačius, atsargiai ranka vis paliesdamas didelės kraujosruvos apimtą dešinę akį. Tai – prisiminimas iš Kėdainiuose vykusio Lietuvos čempionato, kai dvikovos įkarštyje varžovas netyčia galva užkliudė skruostą ir, be kita ko, tuo pat metu dar prakirto lūpą, vos neišmušė dantų.

V.Subačius, svorio kategorijos iki 91 kg varžybų pusfinalio antrajame raunde aiškia persvara įveikęs jonavietį Edgarą Aleksandravičių, finale 3:0 nugalėjo kėdainiškį Paulių Zujevą.

16-asis Lietuvos čempionato aukso medalis – visų laikų šalies odinės pirštinės meistrų rekordas. 14 kartų čempionu buvo kitas Kauno boksininkas, 1995 m. pasaulio čempionato bronzos laimėtojas Vidas Bičiulaitis, 12 kartų – legendinis Algimantas Zurza, po 11 – taip pat kaunietis, žinomas bokso teisėjas Vytautas Bingelis ir vis dar sportuojantis panevėžietis Marius Vyšniauskas.

– Vitalijau, kiek metų skiria jūsų pirmą pergalę ir triumfą Kėdainiuose? – pradėjome pokalbį su V.Subačiumi.

– Jau devyniolika. Bokso salės slenkstį peržengiau 1995-ųjų vasario 28-ąją. Maždaug po dviejų ar trijų mėnesių treniruočių boksavausi ringe. Neprisimenu, koks buvo debiutas – nugalėjau ar pralaimėjau. Iki šiol su varžovais koviausi 319 kartų, laimėjau 243. Kaip kartais su bičiuliais boksininkais juokaujame, stažą jau turiu.

– Nejaugi nė karto nekilo minčių pakabinti pirštines ant vinies? Ne vien pralaimėjus, kad ir dėl sveikatos?

– Daugybę kartų, daugybę...

– Kas gi sulaikė ir vis dar motyvuoja boksuotis?

– Negalėčiau įvardyti vienos priežasties. Pirmiausia, tebejaučiu įsipareigojimą mamai – ji viena užaugino mane ir mano seserį bei brolį, palaikė visada, kai buvo ypač sunku. Kaip ir treneris Vidas Bružas, su juo mes kartu – nuo pirmosios treniruotės. Dar – bičiuliai, jie niekada nepamiršta pasveikinti ar paguosti. Apskritai, nėra jokių antgamtinių motyvų, viskas – žemiška, kasdieniška. Dabar manęs laukia ištikimiausieji sirgaliai – šeima: žmona Greta, sūnūs Nojus ir Tajus. Galbūt kai kas stebėsis, tačiau aš, profesionalus boksininkas, gyvenu ne vien iš ringo – dirbu sargu vaikų darželyje, treneriu – "Nokauto" klube ir dėstytojauju Lietuvos sporto universitete.

– Vitalijau, jūsų patirtis turėtų būtų brangiai įkainota...

– Man jos negaila. Nelicencijuoju, neatsitveriu. Mielai perduosiu visiems, manantiems, kad ji pravers.

– Kaip atsigaunate po kovų?

– Jeigu trauma – mes, boksininkai, greitai išsilaižome. Po to pastuksename į medį ir vėl einame į ringą. O šiaip – vitaminai ir poilsis namuose, su šeima.

– Koks buvo Lietuvos boksas prieš 19 metų ir dabar?

– Man regis, boksininkų vis mažėja, o konkurencija – silpnėja. Anksčiau šalies čempionate susikaudavau su trimis ar keturiais varžovais, šiemet – su dviem, bet, pavyzdžiui, 2010-aisiais finalą pasiekiau išvis be kovos.

– Pernykštis jūsų finalas su vilniečiu Eugenijumi Tutkumi jau įrašytas į mūsų bokso istoriją. Ar esate patyręs dar ką nors panašaus?

– Galėčiau papasakoti daugiau apie tos dvikovos užkulisius, tačiau – tiek to, nes reikia gyventi ne praeitimi, o šia diena. To kuriozo nesureikšminau, bet, jeigu kas nors jį dar vis prisimena, vadinasi, vertas dėmesio. Man jis – nėra išskirtinis, nors – tikrai vienintelis toks per visą karjerą.

– O 2013-ųjų pažintis su italų bokso komanda "Dolce&Gabbana Thunder"?

– Tada paragavau kitokios profesionalo duonos. Dvikova – penki raundai, be apsaugos šalmų, o mėgėjai tuo metu jų dar nebuvo atsisakę. Tad be atitinkamos taktikos ir fizinio pasirengimo – nė iš vietos, teko persiorientuoti.

– Kai kurie šios ekipos legionieriai skundėsi, kad italai vėlavo sumokėti kontraktuose numatytas algas, nes madų karaliai Domenico Dolce ir Stefano Gabbana buvo įkliuvę Italijos mokesčių inspekcijai – esą nuslėpė maždaug 420 milijonų eurų mokesčių.

– Italų pažadai vėlavo, tačiau galiausiai jie įvykdė visus įsipareigojimus. Be to, Milane, trijų aukštų "Dolce&Gabbana" madų namų prekybos centre, visus komandos narius aprengė nuo galvos iki kojų. Juodi kostiumai buvo ypač efektingi.

– Vokiečiai – kitokie?

– Jie šakėmis ant vandens nerašinėja... Potsdamo klubui "SV Motor Babelsberg" atstovauju jau dešimt metų. Pirmasis sezonas buvo sėkmingiausias – laimėjau visas devynias dvikovas. Įsitvirtinau. Pastaruoju metu gerai užsirekomendavo ir Eimantas Stanionis. Bokso varžybos mieste – šventė: pilnutėlės tribūnos žiūrovų, efektingos šou programos. Smagu, kad sutikau ir lietuvių.

– Vitalijau, užsiminėte apie 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpiadą. Kiek toli į ateitį planuojate savo sportinę karjerą, nors sakėte, kad reikia gyventi šia diena?

– Bokso planų vienas niekada nerikiuoju, tik – su treneriu... Jeigu leis sveikata, artimiausias – Algirdo Šociko turnyras gegužę Kaune. Kitąmet – atranka į olimpines žaidynes ir, jeigu pasisektų įveikti visus barjerus, tai būtų mano sportinė viršūnė.

– Argi rekordinis aukso medalių derlius Lietuvos čempionatuose – dar ne viršūnė?

– Neprieštaraučiau, jeigu vietoj visų lietuviškų trofėjų ar pasaulio studentų bei Europos Sąjungos šalių pirmenybių apdovanojimų turėčiau olimpinį, pasaulio ar Europos čempionato medalį. Tai – visiškai kitas lygis. Neabejoju, kad dėl to man pritartų ne vienas sporto profesionalas. Tačiau taip iki šiol susiklostė mano, kaip boksininko, kelias. Vienas duris užvėriau, bet laukia kitos. Gal už jų bus kitaip?