Atgimusi Vilniaus „Statyba“ karaliauja NKL pirmenybėse

Legendinės Vilniaus „Statybos“ vardas vyresniosios kartos krepšinio mėgėjams kelia nostalgiškus prisiminimus. Kadaise ši komanda SSRS čempionate užėmė trečiąją vietą, jos marškinėlius vilkėjo tokios krepšinio asmenybės kaip Jonas Kazlauskas, Šarūnas Marčiulionis, Algimantas Pavilonis, Rimas Endrijaitis. Į krepšinio žemėlapį klubas sugrįžo skambiu akordu – praėjusiame sezone Nacionalinės krepšini lygos (NKL) čempionate užėmė antrąją vietą ir liko per žingsnį nuo patekimo į Lietuos krepšinio lygą (LKL).

Jaunimo pagrindu sudaryta komanda nemažina apsukų ir šį sezoną: per 8 turus NKL pirmenybėse vilniečiai iškovojo 7 pergales ir įsitaisė pirmojoje turnyrinės lentelės viršūnėje. Nepaisant to, klubo vyriausiasis treneris Gintautas Regina teigia, kad žaidėjai turi daug neišnaudoto potencialo ir yra pasiryžę sugrąžinti „Statybą“ į šlovingus laikus.

- Kas lėmė tokį sėkmingą komandos startą NKL pirmenybėse? Dar tik sezono pradžia, o tokį žaidimo lygį išlaikyti visų pirmenybių metu yra sudėtinga. Nesibaiminate to? - paklausėmė komandos trenerio Gintauto Reginos.

- Mums pavyko išlaikyti pagrindinius žaidėjus, o branduolys yra labai svarbu, jeigu siekiama aukštų rezultatų. Pastebėtina ir tai, kad per vasarą žymiai išaugo daugelio žaidėjų individualus meistriškumas. Kalbu ir apie technines, ir apie fizines krepšininkų savybes. Vis dėl to, turime dar daug kur tobulėti, tad tikrai nesiruošiame sustoti.

- Klubui iškelti konkretūs tikslai?

- Nepaisant to, kad praėjusiame sezone likome antroje vietoje, tačiau laimėjome tik šiek tiek daugiau nei 50 visų varžybų. Įsibėgėjome tik prasidėjus atkrintamosioms varžyboms, tad vienas iš šių metų tikslų buvo startuoti sėkmingiau, pagerinti bendrą pergalių ir pralaimėjimų balansą. Be abejo, apetitas kyla bevalgant.

- „Statybos“ branduolį sudaro jaunimas, kurio nemaža dalis žaidė savo amžiaus rinktinėse ar vis dar jas atstovauja. Esate išauginęs ne vieną krepšinio žvaigždę. Sutapo klubo vadovų ir jūsų darbo principai? Galbūt norėjote turėti daugiau patyrusių krepšininkų?

- Viskas priklauso nuo to, ką laikysime patyrusiu. Daugelis žaidėjų jaunimo rinktinėse buvo lyderiai, matė šilto ir šalto, tad kovose jau yra užgrūdinti. Be abejo, patyrę žaidėjai visada praverčia – tiek aikštelėje, tiek už jos ribų. Visgi klubas koncentruojasi ties jaunimu ir tai mane džiugina. Daugelį ekipos krepšininkų pažįstu – su vienais teko dirbti bemaž dešimtmetį, kiti perėję per man puikiai pažįstamų trenerių rankas. Vienintelis Tautvydas Žioba atvyko iš Prienų, tad apie jį turėjau mažiausiai informacijos.

Komandoje – individualiai stiprūs žaidėjai

- Akcentuojate techninį žaidėjų pasiruošimą. Ar tai reiškia, kad mažiau dėmesio skiriate Lietuvoje ypač vertinam komandiniam žaidimui? Galbūt tai ir yra priežastis, kodėl šalyje trūksta individualiai pajėgių žaidėjų?

- Tai yra krepšinio politikos problema. Sporto mokyklos suinteresuotos siekti greitų rezultatų – sėkmingas pasirodymas moksleivių lygoje prideda reitingo taškų, o tai vėliau teigiamai atsiliepia ir finansine prasme. Sporto mokyklos nesuinteresuotos ugdyti individualiai stiprių žaidėjų, nes tam paprasčiausiai nėra laiko. Vadovaujuosi principu, kad 12-16 metų moksleiviai turi koncentruotis ties asmeninių įgūdžių tobulinimu. Esu už komandinį krepšinį, tačiau jį turi žaisti individualiai stiprūs krepšininkai. Nesu linkęs daryti tragedijos, jei moksleivių ekipos pralaimi. Komandines pergalės raškomos jaunių amžiuje – tuomet, kai žaidėjai tampa subrendę pilnavertiškai.

- Kokią filosofiją diegiate treniruodamas „Statybos“ krepšininkus?

- Esu geležinės gynybos šalininkas. Viskas prasideda nuo sunkaus ir juodo darbo ariant gynyboje. Sėkmingai atlikus šį elementą atsiveria nauji horizontai puolant. Žaidėjai įgauna daugiau pasitikėjimo savimi, o nuolatinis spaudimas varžovus varo į neviltį. Siekiu, kad auklėtiniai net stabdydami priešininkus jaustų malonumą ir pasitenkinimą – perimdami kamuolį, blokuodami metimą, tinkamai užsiimdami poziciją dėl atkovoto kamuolio ir t.t. Tai akcentuojame su asistentu Mindaugu Budzinausku.

- Daugelis trenerių nelinkę išskirti savo komandos lyderių. Galbūt tai padarysite jūs?

- Džiaugiuosi, kad šiemet turime lygią sudėtį. Tikrai negaliu išskirti žaidėjų, nes jų pajėgumas yra panašus. Tai sudaro sveiką konkurenciją. Taip pat nesame vidutiniokų komanda, visi žaidėjai suinteresuoti kasdien tobulėti.

Klube mato būsimuosius rinktinės narius

- Koks yra NKL pirmenybių lygis? Sutinkate, kad čia komandos labiau išalkusios, žaidėjai nori parodyti save, „užsirekomenduoti“?

- Šioje lygoje rungtyniauja dviejų tipų krepšininkai. Pirmieji atstovauja jūsų minėtajai kategorijai – jauni, ištroškę pergalių, siekiantys įrodyti savo vertę. Kitai grupei priklauso krepšininkai, kurių karjerą krypsta saulėlydžio link. Pastarieji sau nebekelia ypatingų tikslų. Bendras čempionato lygis yra išties aukštas.

- Ar pirmosios komandos būtų pajėgios konkuruoti ne tik su LKL autsaideriu „Palanga“?

- Manau, taip. Pirmosios komandos galėtų lygiai kovoti ne tik su „Palangos“ ar Vilniaus „Sakalų“ klubais, tačiau ir su 4-5 LKL komandomis. Nežinau „Statybos“ finansinių galimybių, tačiau pridėjus vieną kitą krepšininką galėtume būti rimta ir konkurencinga ekipa LKL čempionate jau šiandien.

- Komanda buvo atgimusi 2001 – 2003 metais. Tuometinėje A lygoje užėmėte 2-ąją vietą, klube rungtyniavo ir Antanas Kavaliauskas. Sugrįžę iš užmaršties NKL čempionate  pernai nusileidote tik Kauno „Atletui“. Praėjo dešimtmetis, laiko ratas apsisuko. Įžvelgiate paralelių? Klubas plėsis, galbūt netikėtai vėl sunyks?

- To reikėtų klausti klubo vadovų, tačiau mano manymu, šį kart klubas ir atsakingi žmonės yra nusiteikę ryžtingai. Esame teisingame kelyje. Rasti paralelių su prieš dešimtmetį buvusia komanda yra sunku – tuomet klubo žaidėjų amžius buvo žymiai vyresnis. Be to, pasikeitė kai kurios krepšinio taisyklės, žaidimas tapo žymiai greitesnis, atletiškesnis, įvairesnis.

Kalbant apie A. Kavaliauską, jis į NCAA buvo priverstas išvykti tuomet, kai vos atgimusi „Statyba“ po poros sezonų vėl sunyko. Tai buvo teisingas Antano žingsnis. Deja, tačiau vėliau šį vidurio puolėją persekiojo rimtos traumos. Praėjusį sezoną Rygos „VEF“ klube lietuvis pagaliau parodė ko yra vertas ir pelnytai buvo pakviestas į nacionalinę rinktinę. Dabartinėje „Statyboje“ taip matau potencialių lyderių, kurie ateityje gali praverti rinktinės duris. Tačiau jų neišskirsiu, kad nepadaryčiau meškos paslaugos.

- Sunkmetį išgyvena kitos Vilniaus komandos – „Lietuvos rytas“, „Sakalai“. Jūsų klubo neslegia finansinės problemos?

- Žinau tik tiek, kad klubas pareigingai vykdo visus įsipareigojimus. Su žaidėjais atsiskaitoma laiku, ir tai matyti per treniruotes – krepšininkai dirba noriai, su pozityviu nusiteikimu.

- Jei komanda ir šiemet patektų į finalinį ketvertą, kas greičiausiai ir atsitiks, kur labiau norėtumėte žaisti svarbiausius sezono mačus – namų aikštelėje ar Europos standartus atitinkančioje Alytaus „Dzūkijos“ arenoje?

- Alytus turi puikią areną, kurioje žaisti yra tikras malonumas. Joje jau rungtyniavome Nacionalinės lygos atidarymo rungtynėse. Vis dėlto, jeigu būtų mano valia, pasirinkčiau namų aikštelę. Vien todėl, kad kuo daugiau vilniečių galėtų palaikyti mūsų komandą.

Nori darbuotis aukščiausiame lygyje

- Ką ir kodėl pasirinktumėte – seriją iki 2-3 pergalių ar vieninteles rungtynes dėl aukso?

- Neteisinga, kad klubo likimas, kuris demonstravo stabilius rezultatus viso sezono metu, yra pastatomas ant vienerių rungtynių kortos. Mano supratimu, aukščiausia šalies krepšinio lyga pirmąją NKL komandą galėtų priimti net po reguliaraus sezono. Žinoma, tik tuo atveju, jei klubo atotrūkis nuo kitų nekelia abejonių. Tuomet Nacionalinėje lygoje padidėtų azartas dėl antrojo kelialapio į LKL. Taip pat sveikintina, kad tarp šių lygų panaikinta peržaidimo serija.  Tai yra techniniai dalykai, tačiau jie yra svarbūs.

- Kiekvieno trenerio svajonė yra treniruoti pajėgią profesionalų komandą aukščiausiame lygyje. Tačiau panašu, kad perėjimas į vyrų krepšinį būna sudėtingas ne tik krepšininkams, bet ir treneriams. Auksinę kartą su Jonu Valančiūnu priešakyje išugdęs Kazys Maksvytis praėjusį sezoną darbavosi Vilniaus „Sakalų“ vyriausiuoju treneriu. Šiemet strategui patikėtas galingai sukomplektuotos Klaipėdos „Neptūno“ ekipos vairas. Tačiau rakto paieškos į pergales užtruko.

- Šiuo metu dirbu ne tik su „Statyba“, bet ir su Vilniaus krepšinio mokyklos 16-likmečių komanda. Nemeluosiu, noriu treniruoti aukščiausio lygio komandą. Juk kaip ten sakoma – blogas tas kareivis, kuris nenori būti generolu. Viskas juda į priekį, gyvenimas keičiasi. Dabar noriu kuo daugiau pasiekti su „Statyba“. Juolab, kad turime gerus šansus patekti į LKL.

Žinoma, tramplinas į vyrų krepšinį treneriams neretai tampa sudėtingu išbandymu, nes čia reikalinga kita specifika. Neskubėčiau teisti kolegos Kazio Maksvyčio. Praėjusį sezoną jis buvo mestas į ugnį – sudėtimi „Sakalai“ nebuvo itin konkurencinga ekipa. Tuo tarpu šiemet  dar per anksti daryti toli siekiančias išvadas. Galbūt ne visi žaidėjai spėjo atsiskleisti, prisitaikyti trenerio schemose. Situaciją smarkiai gali pakoreguoti ir traumos. Galų gale, kad ir kokie geri krepšininkai surinkti į uostamiesčio komandą, jiems reikia laiko apsišlifuoti, susižaisti. Manau, sezono eigoje viskas susitvarkys.