Ar tikrai ispanų sportas elite? (nematoma tamsioji pusė)

Rafaelis Nadalis, Fernando Alonso, "Barcelona", "Real" ir visa futbolo rinktinė. Šie ir kiti vardai tarsi garsiai liudija, kad ispanų sportas pačiame elite. Tačiau po visam pasauliui žinomais vardais slepiasi problemos, kurios, pasak "Reuters", atskleidžia visai kitą realybę – Ispanijos sportas merdi ir į šį liūną grimzta vis labiau.

Daugybės sporto šakų – pradedant lengvąja atletika ar plaukimu, baigiant iraklvimu ar gimnastika – elitiniai sportininkai neturi būtiniausių sąlygų sportuoti, kenčia dėl vėluojančio ir nuolat mažėjančio finansavimo, o ne retai pirkti įrangą ar apmokėti kelionių į varžybas išlaidas turi iš asmeninių lėšų.

Šią realybę apnuogino ir ispanų rezultatai Londono olimpinėse žaidynėse – medalių lentelėje ši, daugybę sporto žvaigžių turinti šalis užėmė tik 21 vietą.
Ispanų spauda situaciją vadina krizine ir šiai problemai pastaruoju metu skiria ne mažiau dėmesio nei visad intriguojančiai "Real" ir "Barcelona" priešpriešai.
"Tai tik laiko klausimas, kada Ispanijos atletai pasaulinio sporto kontekste taps visiškomis vidutinybėmis, – radijo stočiai "Cadena Ser" sakė gimnastas Isaacas Botella, Londone atraminių šuolių rungtyje užėmęs šeštą vietą.

I.Botella teigia nuo sausio nesulaukęs jokio finansavimo. Reguliaraus darbo neturintis 29-erių metų sportininkas yra išlaikomas tėvų.
"Tai labai skaudina ir kerta per motyvaciją. Aš negaliu sau leisti vasarai nusipirkti kelių naujų porų kelnaičių, o to prašyti tėvų yra labai nemalonu", – kalbėjo sportininkas.
"Šie dalykai persiduoda treniruotėms. Būni nuolat nusiminęs, dėl ko krenta darbo kokybė".

I.Botella su kitais gimnastais nusiuntė atvirą laišką šalies gimnastikos federacijai, kuriame skundėsi ne tik sumažėjusiu finansavimu, bet ir tuo, kad 32 gimnastams paliktas vos vienas gydytojas – iš esmės tai reiškia, kad sportininkai liko be medicininės priežiūros.

Kanojinininkas Carlosas Perezas, 2008 metais kartu su porininku Sauliu Craviotto tapęs olimpiniu čempionu, su įtūžiu leidiniui "Marca" dėstė, kad kelionę į kitą mėnesį vyksiantį pasaulio čempionatą Duisburge turi apsimokėti pats.

"Nenormalu, kad pats turi susimokėti už tai, kad atstovauji savo šaliai", – aiškino C.Perezas.
Sportininkų nusiskundimai turi pagrindą. Ispanijos sporto federacijų finansavimas iš valstybės biudžeto per ketverius metus sumažėjo perpus – nuo 76,3 mln. eurų 2009 metais iki 34,1 mln. eurų 2013-aisiais.

Žinoma, tokios federacijos kaip futbolo, kuri pritraukia daugybę privačių lėšų, biudžetinių lėšų apkarpymo nė nepajuto, tačiau net 25 iš 63 federacijų, pasak "El Pais", šiuo metu yra ant bankroto ribos.

Ispanijos tinklinio federacija, kuri 2008 m. gavo 2,2 mln. eurų biudžetinių lėšų, šiemet tegavo 843 tūkst. eurų. Lengvosios atletikos federacijos finansavimas, lyginant su 2012 metais, sumažėjo 47 procentais. Šiemet federacija gavo vos 2,8 mln. eurų, kai 2008 metais finansavimas siekė 7 mln. eurų.
Tiesa, rezultatų Ispanijos lengvaatlečiai taip pat nerodo – Pekino ir Londono olimpinėse žaidynėse jie neiškovojo nė vieno medalio.
Tikėtis, kad Rio de Žaneire bus geriau, sudėtinga: pasak federacijos prezidento Jose Maria Odriozolos, pasiruošimui 2016 m. olimpiadai Ispanijos lengvaatlečiai turės 35 proc. mažiau lėšų nei Londono olimpiados cikle.

"Belieka tikėtis, kad bendra ekonominė situacija pagerės, ir bent jau išsilaikys stabilaus, o ne mažėjančio finansavimo tendencija. Žinoma, turėdami omeny mūsų sporto šakos svarbą, tikimės didesnių dotacijų nei dabar", – agentūrai "Reuters" sakė Jose Maria Odriozola.

Pasak "El Pais", sportininkai skundžiasi ir tuo, jog ženkliai sumažėjus federacijų finansavimui, oficialių žmonių atlyginimai ir lėšos adminstracijų išlaikymui beveik nesumažėjo. Kitaip tariant, diržų susiveržimo laikotapriu federacijų vadovai lėšas rėžia tik nuo sportininkų, o ne nuo savo gerbūvio.