A.Palšytė: čia visi esame viena komanda

Olimpietė šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė liko sužavėta atmosfera olimpiniame sportininkų miestelyje, kuriame pajuto, kad Lietuvos delegacija – tarsi viena šeima.

„Kelionės metu lėktuve miegojau, todėl tikrai nepavargau: užmigau, prabudau, apsidairiau ir pastebėjau, kad jau esame Londone“, - pasakojo antradienį į olimpinį kaimelį atvykusi lengvaatletė.

- Londone tvyranti atmosfera verčia jaudintis?

- Jaudulys buvo anksčiau, dabar jaučiuosi kur kas geriau. Daugiausiai streso patyriau praėjusių savaitę. Dabar jau gyvenu varžybinėm nuotaikomis ir stresas atslūgsta.

- Matyt, nelengva atvykti į olimpines žaidynes joms jau įpusėjus?

- Mano trenerė visada sako, kad šuolį į aukštį organizatoriai visada pasilieka tarsi desertą, nes tai yra graži rungtis. Žinoma, sėdėti namie ir žiūrėti kaip kiti dalyvauja varžybose, kai pati turi trūnyti prie televizoriaus, nėra lengva. Dėl to pergyvenau ir stresavau, tačiau atvykusi į Londoną supratau, kad startas jau tuoj. Nėra kur dingti: sudalyvausiu savo rungtyje, vėliau lauks uždarymo ceremonija. Į atidarymą vykti nenorėjau, nes žinau, kad tai vargina, o uždarymo ceremonijoje galima atsipalaiduoti ir pabendrauti su kolegomis. Gal visai ir gerai, kad mano rungtis – žaidynių antroje pusėje.

- Prisipažink, ko labiau lauki: sezono pabaigos ar starto olimpinėse žaidynėse?

- Sunkus klausimas. Greičiausiai, kad labiau laukiau olimpiados: juk įdomu kaip viskas čia bus, daug stiprių varžovių. Bus sunku, tai – galimybė patikrinti save ir sužinoti, ko esu verta. Nereikia pamiršti, kad olimpinės žaidynės nėra sezono pabaiga. Po jų turėsiu dar porą startų. Ką reiškia sezono pabaiga? Ji tarsi būna, tačiau tai reiškia, kad savaitę pailsi ir vėl puoli dirbti.

- Tavo tikslai ir užduotys Londone?

- Visada į varžybas važiuoju galvodama apie pačius aukščiausius pasiekimus, geriausią sportinę formą, tačiau niekada negali žinoti kaip pasiseks. Jaučiuosi gerai pasiruošusi, nes turėjome tris rimtas stovyklas, kuriose šlifavome techniką. Atrodo, kad fiziškai galiu daug, tačiau dabar yra svarbiausia susitvarkyti su psichologija. Nenoriu sau prisikabinti kokio nors tikslo ar užduoties. Jokių pažadų. Žinoma, svajonių yra daug apie aukščiausius pasiekimus. Nemeluosiu, svajonėse yra ir pats aukščiausias Olimpo taškas. Juk niekas negali žinoti, kaip viskas bus. Kartais medalius išplešia sportininkai, iš kurių niekas nieko jau nebesitiki, o tie, kurie būna laikomi favoritais, suklumpa.  Geriau apie visus šiuos reikalus pakalbėsime jau po mano startų.

- Olimpinis kaimelis paliko gerą įspūdį?

- Jis žiauriai fainas! Labai panašu į olimpinį kaimelį, kuriame gyvenamo Universiados metu Kinijoje. Tiesiog dabar viskas yra kitaip, nes čia yra daugiau patyrusių sportininkų. Čia jaučiasi olimpinė dvasia, kuri visus vienija: eini gatvele, matai, kad eina lietuviai ir sveikiniesi su jais, nors visiškai jų nepažįsti, o jie tave sveikina, kad pagaliau prisijungei prie rinktinės. Tokio smagaus jausmo dar nesu patyrusi. Galbūt ne visi kartu einame valgyti ar pasivaikščioti, tačiau jaučiasi, kad čia visi esame viena komanda. Tai yra Lietuva – tu ją matai, jauti.