Ant rankų – dukra, o mintyse – diskas

Augalotas vyrukas, apsukęs kelis ratus vingiuotais Ąžuolyno takeliais, pasuko į metimų aikštę. Iš pažiūros lengvas prisilietimas prie disko – ir įrankis šovė taip, kad, regis, perlėks per apsauginę tvorą ir kliudys nerūpestingą praeivį. Taip treniruojasi pasaulio jaunimo čempionas Andrius Gudžius.

23-ejų metų kaunietis intensyviai rengiasi kol kas sėkmingiausio savo sezono finišui. Rugpjūtį Ciuriche (Šveicarija) vyksiantis Europos lengvosios atletikos čempionatas taps paskutiniu sportinių metų akcentu.

Kadaise buvęs ilgametis SSRS rinktinės disko metikų treneris Viktoras Penzikovas, nužvelgęs A.Gudžių, jo treneriui Vaclovui Kidykui tarė: "Nepasakyčiau, kad tavo vaikinas – disko metikas. Greičiau – paprastas kaimietis, ir tiek. Pečiai – platūs, rankos – trumpos..."

"Iš tiesų disko metikui reikia ilgų rankų – kaip Virgilijaus Aleknos ar Romo Ubarto. Tačiau Andrius turi savo kozirių. Vienas pagrindinių – greitis. Be to, vis auganti jėga ir lankstūs raumenys. Jei lankstumo nebūtų, tikėtis aukštų rezultatų – beveik be šansų", – pasakojo V.Kidykas.

A.Gudžiaus nė kiek neglumina kalbos apie vaikiną iš kaimo. Jis pats save taip vadina, ypač kalbėdamas apie karjeros pradžią.

"Į lengvąją atletiką atėjau prieš dešimt metų ir iškart paėmiau diską. Aš, vaikas iš kaimo (Kauno rajono – aut. past.), neturėjau jokio supratimo apie šią sporto šaką. Treneris pasiūlė, paklusau jam –  ir viskas. Iškart supratau, kad tai – mano rungtis. Nuo to laiko nebuvo nei pertraukų, nei tingėjimo priepuolių. Visada norėjau mesti vis toliau ir toliau", – prisiminė A.Gudžius.

Neseniai kaunietis per Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) taurės varžybas S.Dariaus ir S.Girėno stadione diską švystelėjo itin galingai. 66 m 11 cm – toks nuo šiol yra jo asmeninis rekordas, o pastaruoju metu – geriausias sezono rezultatas Lietuvoje, šeštasis Europoje ir devintasis pasaulyje.

– Andriau, kas lėmė, kad šis sezonas tau – sėkmingiausias per visą ligšiolinę karjerą?

– Kažkiek prisidėjo natūralus brendimas – jaučiuosi vis suaugesnis, labiau užtikrintas. Su treneriu šiek tiek pakeitėme ir pasirengimą sezonui. Šiemet pradėjome treniruotis gerokai vėliau nei ankstesniais metais ir iš pradžių – labiau žaidimo forma, įsiklausydamas į organizmą: kai jaučiuosi pavargęs, nebesistengiu labai tiksliai atlikti užsibrėžto plano, darau tai, kas tuo metu tinka mano kūnui. Paaiškėjo, kad tokia taktika – į naudą.

– Ar tavo naujasis asmeninis rekordas – naujovių pasekmė?

– Su treneriu buvome suplanavę du vadinamuosius sportinės formos pikus. Vienas jų orientuotas komerciniams turnyrams, startams namuose. Lietuvos taurės varžybos pasitaikė kaip tik tuo metu. Antrą piką numatėme būtent Europos čempionatui.

– Ko tikiesi Europos čempionate?

– Pirmiausia norėčiau numesti diską 64–65 m ir patekti į finalininkų aštuntuką, po to kovoti dėl aukštesnių vietų. Beje, Europos čempionate turėtų dalyvauti net trys disko metikai iš Lietuvos.

– O "Deimantinėje lygoje"?

– Komerciniuose turnyruose pagrindinis tikslas – užsidirbti. Privalau įrodyti organizatoriams, kad jie mane ne be reikalo kviečia. Be to, tarp varžovų – grandai: Robertas Hartingas, Piotras Malachowskis, Gerdas Kanteris. Tai – atletai, šiuo metu diktuojantys disko metimo madas.

– Šį sezoną jau nustelbėte V.Alekną – geriausias Lietuvos sezono rezultatas priklauso jums. Ar esate psichologiškai pasirengęs naujiems iššūkiams dukart olimpiniam čempionui?

– Su Virgilijumi jau susikoviau ne vienose varžybose, todėl psichologinės įtampos lyg ir nėra, tačiau kol kas jo niekada nesu įveikęs. Todėl įdomu, kaip baigtųsi šiemetė mūsų akistata. Tikiuosi, kad tai bus gero lygio, žiūrovams įdomios varžybos.

– Kas jums V.Alekna – varžovas, kolega, sportininko idealas?

– Gal ne varžovas, labiau – pavyzdys. Kažin ar artimiausioje ateityje kuris nors Lietuvos lengvaatletis pasieks tiek, kiek V.Alekna. Jis jaunimui – orientyras: kaip reikia siekti tikslo, kaip dirbti. Jei jis kada nors sutiks treniruoti jaunimą, pavydėsiu tiems vaikinams, nes Virgilijus – patirties lobynas.

Krepšininkai lygiuojasi į Arvydą Sabonį, Rimą Kurtinaitį ar NBA žvaigždes, o man – paprasčiau. Mano idealas – mano treneris, jis vienas geriausių savo laiko Europos disko metikų. Reikės labai pasistengti, kad jį pranokčiau. Neseniai viename turnyrų buvo proga pagerinti varžybų rekordą, kurio autorius – būtent V.Kidykas, tačiau man nepavyko.

– Kada pirmą sykį susidūrėte su disko metimo žvaigždėmis?

– Man buvo septyniolika ar aštuoniolika metų, vyko diskininkų varžybos Estijoje ir aš patekau į vieną komandą su V.Alekna. Šalia – P.Malachowskis, kitos garsenybės. Man, vaikui, tada buvo malonus sukrėtimas. Dabar disko metimo sektoriuje jaučiuosi kur kas ramiau, tvirčiau psichologiškai ir nesėkmės neišmuša iš vėžių.

– Ar to, ką uždirbate mėtydamas diską, pakanka šeimai išlaikyti?

– Pinigų šiek tiek susikaupia – iš komercinių varžybų gaunu Lietuvos tautinio olimpinio komiteto stipendiją, maistpinigius, tačiau be paramos iš šalies būtų sudėtingiau. Man labai padeda vienas verslininkas iš Vilkijos ūkio. Tokių žmonių dėka galiu išlaikyti šeimą. Kita vertus, nesu sporto žvaigždė, prabangos nesivaikau.

– Kaip šeima reaguoja į jūsų nuolatines keliones, stovyklas, treniruočių ir varžybų nuovargį?

– Su žmona suskaičiavome, kad per metus Lietuvoje nebūnu maždaug penkis mėnesius. Tai – mano auka didžiajam sportui. Tad žmonai tenka visa šeimos buities našta. Man pasisekė surasti antrąją pusę, kuri supranta mano darbo specifiką. Auginame du vaikus. Sūnui Andriui bus treji, o dukrytei Viktorijai – trys mėnesiai. Ji gimė prieš pat varžybas Kaune. Mergaitė į šį pasaulį atėjo 8 val. ryto, o aš ją laikiau ant rankų ir galvojau, kad būtų gerai vakare startuoti varžybose... Beje, numečiau ne tiek mažai – beveik 65 m. Smagu, kad jaunas sukūriau šeimą ir susilaukiau vaikų. Disko metikų aukso amžius – 26–29 metai. Su treneriu juokaujame, kad iki to laiko mano vaikai jau bus ūgtelėję, o mano kartos varžovams kaip tik tuo metu teks bemiegės naktys su jų naujagimiais...

Komentaras
Vaclovas Kidykas
Seulo, Barselonos, Atlantos ir Sidnėjaus olimpinių žaidynių dalyvis, A.Gudžiaus treneris

Andrius kryptingai rengiasi Europos čempionatui – disko metimo varžybos Ciuriche startuos rugpjūčio 12-ąją. Prieš tai jis dalyvaus Baltijos šalių varžybose ir Lietuvos čempionate.
Šiemet jau išmėginome jėgas keliose aukšto lygio varžybose. Elitinės "Deimantinės lygos" turnyre, kaip ir pernai, nepasisekė – Andrius, kaip mes sakome, perdegė, nors diskas šiemet skriejo jau gerokai toliau, bet dar ne tiek, kiek norėtume.

Lietuvoje, likus dviem paroms iki dukros gimimo, Andrius per treniruotes rodė puikius rezultatus. Išmatavome: 67 m 20 cm. Ir tai – be palankaus vėjo! Panašių metimų buvo ne vienas. Tačiau Andrius sumanė padėti žmonai gimdyti. Reikalas – šventas, bet jei ne tai, matyt, būtume užfiksavę dar geresnį pasiekimą. Kai per Lietuvos taurės varžybas pasiekė asmeninį rekordą – 66 m 11 cm, vėjo taip pat praktiškai nebuvo. O vėjas disko metikams turi didelės įtakos – gali pagerinti rezultatą net iki 6 m.

Džiugu, kad po ilgų ieškojimų mums pavyko sumodeliuoti metimo techniką, tinkančią būtent Andriui. Tai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad švystelėti diską visiškai paprasta. Iš tiesų per treniruotes reikia labai daug dirbti ir kurti, nes ateina laikas, kai nežinai, į kurią pusę ir kaip mesti, nors jėgos, atrodo, yra tiek, kad diską lyg skiedrą perlaužtum. Vadinasi, viskam – savas laikas.

Kai įgysime stabilumo ir dar daugiau pasitikėjimo savimi, bus išvis gerai. Šiemet Europos čempionate norėtume įveikti 64–66 m ribą. Toks rezultatas turėtų garantuoti vietą finale. Tuomet ir sezoną galėtume vadinti puikiu.