„Trakų“ naujasis strategas – apie pažintis su R. Carlosu ir S. Eto

Futbolo specialistas trenerio karjerą pradėjo būdamas devyniolikos, o per du dešimtmečius spėjo padirbti ir susidraugauti su tokiomis žvaigždėmis kaip Roberto Carlosas ar Samuelis Eto'o.

„Galiu pasidžiaugti, kad mano karjeroje viskas vyko palaipsniui. Kai supratau, kad geru futbolininku netapsiu, nusprendžiau siekti trenerio aukštumų. Mano pirmasis treneris mane rekomendavo sporto mokyklai ir dar studijuodamas universitete pradėjau dirbti su vaikais.

Kitas etapas buvo darbas su jaunimu, dar vėliau dublerių komandos ir vyrų komandos. Visur futbolas tas pats, tačiau darbo specifika visiškai skirtinga. Galiausiai, turėjau galimybę dirbti su ponu Guusu Hiddinku. Tokios galimybės daugelis mano kolegų neturi per visą karjerą“, – lėtai rinkdamas žodžius kalbėjo naujasis „Trakų“ vedlys.

– Treneri, turbūt nenustebsite, jei pirmas mano klausimas bus apie G.Hiddinką?

– Ne pirmas kartas (šypsosi). Dirbti su su Guusu Hiddinku yra kažkas tokio. Dar prieš jam atvykstant, buvau pakviestas į Machačkalos „Anži“ klubą. Tuomet buvo surinkta stipriausia sudėtis per visą klubo istoriją, o tada atvyko ir ponas Hiddinkas. Nuvažiavome į pora stovyklų, o po jų jis pasakė, kad nori, jog likčiau dirbti kartu.

– Spėju, kad pamokų gavote neeilinių?

– Neabejotinai. Jis legenda. Fantastinis treneris, kurio kiekvieną treniruotę konspektavau. Ne dėl to, kad privalėjau tą daryti, o dėl to, kad man tai buvo įdomu.

– Sakykite, ar tokio lygio treneris, kaip G.Hiddinkas, klauso asistentų nuomonės, ar jis pats sau yra Dievas?

– Dirbdamas tiek su juo, tiek su to meto „Anži“ žvaigždėmis, supratau vieną dalyką – kuo žmogus daugiau pasiekęs, tuo jis paprastesnis. Jis komandoje įvedė nuostabią tvarką – atmosfera buvo fantastinė. Be jokios abejonės, sprendimą jis priimdavo tik tada, kai išgirsdavo asistentų pasiūlymus.

– Priminkite, kas tokie žaidė jūsų treniruojamoje komandoje?

– Roberto Carlosas, Samuelis Eto'o, Lassana Diarra, Jurijus Žirkovas ir kiti. Pasikartosiu, tačiau tai buvo stipriausia visų laikų „Anži“ komanda. Man asmeniškai malonu, kad su daugeliu tų žaidėjų geri santykiai išliko iki šiol.

– Nemažas jūsų karjeros etapas praleistas Sočyje. Kas šauna į galvą, prisiminus šį etapą?

– Neabejotinai, ryškus pėdsakas mano karjeroje. Tuo metu Sočyje nebuvo komandos, tad viską reikėjo sukurti nuo nulio. Reikėjo klubo vizijos, struktūros. Pagaliau, reikėjo surinkti komandą, kuri nepadarytų gėdos. Ir žinote, mes jos nepadarėme.

Tuomet peržiūrėjome 150 futbolininkų. Apie juos žinojome absoliučiai viską. Padarėme didžiulę analizę, atsirinkome tuos, kurių mums reikėjo ir laimėjome antros lygos pirmenybes. Noriu pabrėžti, kad mūsų komandoje nebuvo nei vieno perpirkto žaidėjo. Susirinkome tik laisvuosius agentus, tačiau nugalėtojais tapome, likus dešimčiai turų iki čempionato pabaigos. Pergalė mums garantavo kelialapį į pirmąją lygą.

Galvojome susistiprinti, deja, to padaryti nepavyko. Stipriai rizikavome, tačiau po trylikos turų buvome ant pirmojo turnyro lentelės laiptelio. Atėjo vasaros perėjimų langas, tačiau ir vėl nesusistiprinome, nes galvojome, jog tie patys žaidėjai patemps iki pabaigos. Klydome. Tie vaikinai neatlaikė psichologinės įtampos, ilgų kelionių ir mes pirmos lygos nelaimėjome.

– Kitas jūsų iššūkis laukė Latvijoje. Papasakokite apie šį etapą...

– Kūrėsi visiškai naujas klubas. Man tai ne naujiena (šypsosi), dėl to ir priėmiau pasiūlymą. Buvo nelengva. Likus dviem savaitėms, iki sezono pradžios „Skonto“ lygoje nebeliko ir atsirado vieta Rygos FS ekipai. Vadovai sutiko su pasiūlymu keltis į aukščiausią lygą, tačiau komandoje liko žaidėjai, kurie buvo rinkti pirmai lygai.

Nuo pirmos dienos pradėjome laukti vasaros perėjimų lango, kad galėtumėm pasistiprinti ir kovoti dėl ketvirtos vietos, kuri suteikia galimybę varžytis UEFA Europos lygos atrankos varžybose. Klubo vadovai iškėlė tokią užduotį, nors blaivus protas sakė, kad tai nerealu. Norint įgyvendinti šią užduotį, buvo reikalingi kiti žaidėjai, tačiau mes po pirmojo rato nuo ketvirtos vietos atsilikome tik keturiais taškais.

Atsidarė perėjimų langas. Klubas nusprendė, jog stiprintis neverta. Tada mano karjera Latvijoje ir baigėsi.

– Užtat sulaukėte „Trakų“ skambučio...

– Kai man paskambino prezidentas, mes prakalbėjome dvi valandas. Iškart radome bendrą kalbą, o tai man yra labai svarbu. Pajutau, kad šiam žmogui yra įdomu, tai ką jis daro, kad jo širdis yra klube. Tai yra labai svarbus dalykas, kurio trūksta absoliučioje daugumoje klubų. Tai mane papirko ir mes susitarėme susitikti. Po susitikimo supratau, kad noriu šio darbo.

– Ar ką nors žinojote apie „Trakus“ iki prezidento skambučio?

– Jei atvirai, tai žinojau tik tiek, kad klubas porą metų dalyvavo UEFA Europos taurės atrankoje. Daugiau nieko. Po prezidento skambučio, natūralu, kad pradėjau ieškoti informacijos, žiūrėti praėjusio sezono rungtynes, tada atvykau gyvai pažiūrėti „Winter Cup“ rungtynių.