S.Loginovas: „Lietuvoje sukaupta patirtis man padės ne tik futbole"

Sergėjus Loginovas yra vienas iš svarbiausių Marijampolės „Sūduvos“ komandos gynybos ramsčių. Legionierius iš Ukrainos šiame sezone „General Financing A lygoje“ ir LFF taurėje sužaidė 27 rungtynes, per kurias pelnė 3 įvarčius, užsidirbo keturias geltonas ir vieną raudoną kortelę.

Fksuduva.lt su Sergėjumi pasikalbėjo ne tik apie futbolą, bet ir apie kasdienio gyvenimo ypatumus.

-        Papasakok apie savo kelią į didįjį futbolą. Nuo ko viskas prasidėjo?

-        Na, kaip ir visi vaikai futbolu susidomėjau dar mokykloje. Vėliau pradėjau žaisti antrojoje Ukrainos lygoje „Dnepr 75“ komandoje, kur praleidau apie metus. Man nusišypsojo sėkmė, kai buvau pakviestas į Kijevo „Dinamo“ klubo peržiūrą. Su šiuo klubu pasirašiau penkių metų kontraktą. Per tą laiką teko būti ir „išnuomotam“ ( šypsosi). Tuomet atsidūriau Lietuvoje, Marijampolės „Sūduvoje“, kur rungtyniauju jau antrą sezoną.

-        Kokia tavo nuomonė apie Lietuvos futbolo lygį? Ar mūsų futbolas labai skiriasi nuo to, kokį teko žaisti Ukrainoje?

-        Iš tiesų, skirtumų yra: ukrainietiškas futbolas daug agresyvesnis, greitesnis. Kalbant apie Lietuvos aukščiausios lygos futbolo lygį, sakyčiau, jis panašus į Ukrainos pirmos lygos komandų, esančių antroje turnyrinės lentelės pusėje.

-        Kaip tau sekėsi priprasti prie Lietuviško futbolo ypatumų? Ar buvo sunku?

-        Ne, perkąsti Lietuvos futbolą buvo nesunku. Daugiau sunkumų buvo buitinėje srityje: kita šalis, nepažįstamas miestas, nauji žmonės.. Šie nedideli sunkumai darė įtaką ir mano žaidimo kokybei, tačiau po poros mėnesių nebeliko ir jų.

-        Lietuvoje gyveni jau antrus metus. Kokia tavo nuomonė apie šią šalį?

-        Atsakant į šį klausimą, vėl reikia kalbėti apie buitinius dalykus. Matote, aš atvykau iš miesto, kuriame gyvena daugiau kaip milijonas žmonių. Įsivaizduokite, koks kultūrinis šokas mane ištiko patekus į mažytį miestelį. Žinoma, Vilnius ir Kaunas didesni miestai, ten daugiau veiklos, yra ką pamatyti. Lyginant Lietuvos ir Ukrainos miestų lygį, galiu pasakyti, kad čia didieji miestai labiau civilizuoti: daugiau tvarkos, gatvės geresnė, gyventi tiesiog saugiau.

-        Prisiminkime tavo pirmas dienas naujoje komandoje ( Marijampolės „Sūduvoje“). Kaip vaikinai tave priėmė? Ar buvo sunku įsilieti į komandą?

-        Tikrai nebuvo sunku. Nuo pat pradžių nesijaučiau svetimas. Treneris ir komandos vaikinai labai stengėsi, kad man būtų lengviau pritapti kolektyve, padėjo susipažinti su miestu, apsiprasti prie kitos kultūros. Beveik iš karto susidraugavau su keliais žaidėjais: Valdemaru Borovskiu, tautiečiu Sergėjumi Kaziuberda. Pastarasis man ypač daug padėjo apsiprantant naujoje vietoje.

-        Koks vaidmuo tau buvo paskirtas naujoje komandoje? Būdamas legionieriumi jautei spaudimą žaisti geriau ir įrodyti savo vertę?

-        Treneris iš karto pasakė, kokia yra komandos užduotis sezonui, kokius tikslus turime pasiekti. Jis matė mane kaip pagrindinės sudėties žaidėją. Treneris sakė, kad galiu būti labai naudingas ir padėti komandai siekti užsibrėžtų tikslų. Turėjau tiesiog žaisti savo stiliaus žaidimą t.y. daryti tai, ką moku geriausiai ( šypsosi ).

-        Kalbant apie šį sezoną, kaip vertini „Sūduvos“ ir savo paties žaidimą?

-        Savo žaidimo vertinti negaliu, tam yra treneriai. Apie komandą galiu pasakyti taip – kai mes žaidžiame susikoncentravę, kai nėra jokių trukdžių, kai demonstruojame tikrą „sūduvietišką“ futbolą, manau, galime pretenduoti ir į aukščiausios prabos čempionato medalius. Tačiau dažniausiai atsitinka taip, kad kažkas mums trukdo.

-        Paskutinės trys rungtynės „Sūduvai“ nebuvo pačios geriausios.. Kaip manai, kokios priežastys tai lėmė?

-        Rungtynėse su Gargždų „Banga“, mano nuomone, komandos sudėtis nebuvo optimali. Tose rungtynėse labai trūko traumą besigydančio Karolio Chveduko. Po trijų dienų stojome į dvikovą su Klaipėdos „Atlantu“, turiu pripažinti, kad antras kėlinys tikrai buvo prastas, bet svarbiausia, kad iškovojome taip reikalingus taškus. Rungtynėse su „Kruoja“ žaidėme blogai ir pralaimėjome. Turiu pasakyti, kad esant tokiam įtemptam varžybų grafikui, labai sunku fiziškai, nėra pakankamai laiko atsistatyti. Po truputį kaupiasi nuovargis, kuris galiausiai atsiliepia visai komandai.

-        Kaip išgyveni nesėkmingai pasibaigusias rungtynes?

-        Žinoma, kad labai išgyvenu ir nervinuosi, jeigu kas nors nepavyksta. Pavyzdžiui, po varžybų su „Banga“ ir „Kruoja“ aš labai pykau, juk praradome labai svarbius taškus. Pralaimėjimus išgyvenu labai sunkiai, esu vienas iš komandos narių, todėl kiekviena „Sūduvos“ man daug „kainuoja“. Tačiau kai laimime rungtynes žaisdami ne pačias geriausias rungtynes, tuomet jaučiuosi geriau, nes pergalės jausmas nugali nepasitenkinimą žaidimo kokybe ( šypsosi ).

-        Ankščiau ar vėliau atsisveikinsi su „Sūduva“. Kokius įspūdžius, prisiminimus iš čia išsiveši?

-        Kai atvykau į Lietuvą man viskas buvo nauja, nepažįstama, tame tarpe ir  futbolo tradicijos, žaidimo maniera. Todėl visų pirma iš čia išsivešiu patirtį – tiek žaidybinę, tiek gyvenimišką. Galiu pasakyti, kad šis gyvenimo tarpsnis Marijampolėje man buvo išbandymas – užsigrūdinau kaip žmogus ir kaip futbolininkas, tapau savarankiškesnis. Čia sukaupta patirtis ateityje man padės ne tik futbole, bet ir gyvenime.