Pasaulio čempionato pamokos pravers ir lietuviams

21-asis pasaulio futbolo čempionatas Rusijoje praėjusią savaitę finišavo Prancūzijos rinktinės triumfu, ji finale 4:2 pranoko didžiausią turnyro atradimą – Kroatijos ekipą. Pirmenybių herojai po trumpo atokvėpio netrukus grįš prie įprastos rutinos ir ims ruoštis artėjančio klubų sezono startui.

Buvęs daugkartinis Lietuvos čempionas, prizininkas ir Kauno "Bangos" meistrų komandos gynėjas G.Grigonis taip pat jau tiesia tiltus į kitą sezoną. Juolab kad rudenį jo auklėtiniai – Kauno technologijos universiteto (KTU) futbolininkai stos ginti čempionų titulus. Šiemet KTU ekipa po devyniolikos metų pertraukos į Kauną susigrąžino Lietuvos studentų futbolo lygos (LSFL) auksą.

Su 54 metų kauniečiu kalbėjomės apie pasaulio čempionato Rusijoje pamokas, KTU ekipos kelią į LSFL viršūnę ir paties pašnekovo turiningą sportinę karjerą.

– Praėjusią savaitę finišavo 21-asis pasaulio futbolo čempionatas. Kol turnyro prisiminimai nenugrimzdo užmarštin, pasidalykite įspūdžiais apie šias pirmenybes.

– Šių metų pirmenybės pateisino lūkesčius. Gal jos nebuvo labai įspūdingos, ypač baigiamieji etapai, bet iki tol išvydome greitą, technišką, protingą, aukščiausio lygio žaidimą. Labiausiai atmintin įsirėžė brazilų nesėkmė. Tai nustebino netgi labiau nei vokiečių fiasko. 2014-ųjų čempionai Rusijoje taip ir nerado savo žaidimo, tad ir jų užkliuvimas už grupės barjero atrodo suprantamas. Brazilai šiemet turėjo viską, ko reikia didelėms pergalėms: ir aukščiausio lygio sudėtį, ir demonstravo gerą žaidimą. Vertinant žaidimo kokybę, gerokai per aukštai pakilo Rusijos ir Anglijos rinktinės. Manau, jų vietoje Urugvajaus ar Kolumbijos rinktinės būtų atrodžiusios kur kas įdomiau.

Brazilai šiemet turėjo viską, ko reikia didelėms pergalėms: ir aukščiausio lygio sudėtį, ir demonstravo gerą žaidimą.

– Treneriai ir specialistai čempionatą Rusijoje stebėjo sekdami ir atsirinkdami naujausias, veiksmingiausias futbolo tendencijas. Ko iš pirmenybių išmokote jūs?

– Pamatėme, kiek daug lemia koncentracija, kiekviena sekundė aikštėje. Ne veltui tiek daug įvarčių buvo įmušta paskutinėmis akimirkomis, pratęsimų metu. Kyla ir vartininkų meistriškumas. Retai kada išvysi, kad vartininkai atremtų tiek 11 m baudinių. Tai rodo, kaip profesionaliai dirba rinktinių trenerių štabas, kiek daug analizės, vadinamojo skautingo atliekama. Viskas profesionalėja, pasitelkiamos naujausios technologijos. Šiemet labai daug įvarčių įmušta po vadinamųjų standartinių padėčių. Tai nėra atsitiktinumai. Viena vertus, prie to prisideda iki smulkmenų nušlifuoti žaidėjų veiksmai, kai atakoms užbaigti išvedami būtent tie žmonės, kurie ir turi baigti tokius išpuolius. Kita vertus, daug "standartų" baigiasi įvarčiais dėl VAR sistemos panaudojimo. Manau, kad dėl šios naujovės buvo paskirtas ne vienas 11 m baudinys. Netgi finale, jei ne VAR, baudinio į kroatų vartus teisėjai galėjo ir nepastebėti.

Vis dėlto didžiausią įspūdį paliko žaidimo greitis! Komandai kontratakuojant žaidėjai su kamuoliu nuo vartų iki vartų persikeldavo vos per keletą akimirkų. Paskaičiuokite, per kiek sekundžių aštuntfinalio mače pergalingą įvartį į japonų vartus įmušė belgai. Mano akimis tai buvo parodomoji ataka, iškalbingai iliustruojanti šiuolaikinį žaidimą.

– Kokios pasaulio pirmenybės, iš visų jūsų matytų, jums paliko didžiausią įspūdį?

– 1986-ųjų pirmenybės Meksikoje. Ten buvo tiek daug įvairiausių įvykių – ir Diego Maradonos vadinamoji Dievo ranka, ir jo anglams įmuštas vienas gražiausių čempionatų istorijoje įvarčių, ir visokių gandų. Sakyčiau, tada dar dominavo futbolo romantika, grožis, o vėliau pamažu viršų ėmė imti žaidimo racionalumas ir fizinis pasirengimas.

– Kitame pasaulio čempionate gerokai pagausės dalyvių skaičius. Tarsi ir Lietuvos rinktinei turėtų atsirasti realios galimybės pirmąkart peržengti atrankos barjerą. Jūsų akimis, kiek yra šansų, kad keliose artimiausiose planetos ar Europos pirmenybėse išvysime lietuvius?

– Šansų nėra. Bent jau artimiausiam dešimtmečiui. Nematau, kas ten galėtų patekti. Pažiūrėkite, kur žaidžia mūsų geriausi žaidėjai – Lenkijos lygoje? O juk dar ne taip seniai turėjome ne vieną savo atstovą ir Čempionų lygos klubuose (Deividas Šemberas), Italijos (Tomas Danilevičius) ar Ispanijos (Marius Stankevičius, Edgaras Jankauskas) klubuose. Tada dar buvo galima tikėtis rezultatų. Dabar į bent kiek padoresnius, kad ir artimojo užsienio klubus persikelia vos vienas kitas žaidėjas. O tie, kurie lieka Lietuvoje, neturi galimybių tobulėti, nes negauna žaidimo praktikos. Manau, kad daugeliui jaunų vaikinų būtų naudos rungtyniaujant ir A lygoje, tačiau jie priversti trinti atsarginių suolą, nes neatlaiko konkurencijos su būriais užsieniečių. Juk savininkas, atsivežęs užsienietį ir mokėdamas jam gerokai didesnius pinigus nei vietiniam jaunuoliui, norės, kad jis tuos pinigus atidirbtų, tad ir leis jį į aikštę. Turime pavyzdžių, kai visą ar beveik visą A lygos komandos starto vienuolikę sudaro legionieriai. Tai labai blogai. Vienintelė išeitis – įvesti kur kas griežtesnį legionierių limitą, kad mūsų jaunimas galėtų nuolat žaisti ir taip kelti meistriškumą.

– Tačiau Lietuvos klubai šiemet gana sėkmingai startavo Europos taurių turnyruose.

– Dėl to galime pasidžiaugti. Tai atpildas klubams už ilgametį darbą. Ta pati Marijampolės "Sūduva" ne vienus metus ėjo tarptautinių pergalių link. Po klubo vadovų stabilios veiklos pernai jau pamatėme tikrąsias Lietuvos čempionų galimybes Europos lygoje, o dabar atėjo metas nustebinti varžovus ir Čempionų lygos atrankoje. Smagu, kad ir "Trakai", ir Vilniaus "Žalgiris" įveikė pirmuosius etapus. Ne paslaptis, kad pergalės Europoje lietuviams svarbios ir finansiniu aspektu. Malonu, kad šiemet mūsų ekipos gerokai papildys savo biudžetus ir turės galimybę įsigyti dar geresnių žaidėjų.

– Jūs savo pagrindinę sezono pergalę pasiekėte dar gerokai iki pasaulio čempionato starto. Kas lėmė, kad beveik po dviejų dešimtmečių pertraukos jūsų auklėtiniai triumfavo Lietuvos studentų lygos pirmenybėse?

– Sakyčiau, kad tinkamu metu susibūrė tinkamas kolektyvas. Būdavo metų, kai vieni geri žaidėjai jau turėdavo atsisveikinti su komanda, o kiti į ją dar tik ateidavo. Tad bendras lygis likdavo nepakitęs. Šiemet taip susiklostė, kad turėjome ir pajėgių "veteranų", ir gabaus jaunimo. Tiesa, titulo neiškovojome lengvai. Viskas sprendėsi paskutiniame mače su Lietuvos sporto universitetu (LSU). Jei būtume pralaimėję, būtume kritę į trečiąją poziciją, laimėjome – ir auksas mūsų.

Sakyčiau, kad tinkamu metu susibūrė tinkamas kolektyvas.

– Kurie vaikinai buvo jūsų ekipos vedliai?

– Labai padėjo Marius Miškinis. Buvęs Lietuvos jaunimo rinktinės, "Kauno Žalgirio" klubo gynėjas buvo tikras mūsų gynybos ramstis. Prie pergalių daug prisidėjo ir kitas buvęs žalgirietis Algirdas Kvalkauskas. Saugų liniją sustiprino buvęs A lygos žaidėjas Benas Olencevičius. Iš naujokų pasižymėjo Arvydas Milkovis iš Šilutės, panevėžietis Vaidas Kavaliauskas ir keletas kitų. Visi sudarėme puikų kolektyvą.

– KTU ekipą treniruojate du dešimtmečius. Kurie auklėtiniai įsiminė labiausiai?

– Teko treniruoti gynėją Igną Dedurą, vilkėjusį ir Lietuvos vyrų rinktinės, ir FBK "Kaunas", ir Maskvos "Spartak" klubų marškinėliais. Dabar Ignas jau pats ragauja trenerio duonos. Jau minėtas M.Miškinis – taip pat vienas geriausių, su kuriais teko dirbti. Yra ir auklėtinių, pasiekusių ne tik sportinių aukštumų. Kai pirmą kartą tapome čempionais, mums atstovavo Donatas Seliava, dabar vadovaujantis nemenkai majonezo gamybos įmonei Vilniuje. Verslininkų, mokslininkų iš mūsų komandos išaugo ir daugiau.

– Ir pats esate ragavęs aukšto lygio futbolo. Priminkite, kaip klostėsi jūsų sportinė karjera.

– Lietuvos aukščiausioje lygoje debiutavau gana anksti – gal būdamas septyniolikos. Jau buvau įstojęs į Kauno politechnikos institutą (dabartinį KTU). Buvo sunku, bet teko grūdintis. Žaidžiau vidurio gynėjo pozicijoje, kur labai daug lemia patirtis. Ją kaupiau Kauno "Bangos" komandoje (vadovaujamoje šalies nusipelniusio trenerio Povilo Grigonio). Su bangiečiais dusyk tapome Lietuvos čempionais, kartą laimėjome šalies futbolo taurę, nemažai prizinių vietų. Vėliau teko trumpai parungtyniauti Lenkijoje, žemesnio rango Lietuvos klubuose, o profesionalią karjerą baigiau FBK "Kauno" klube.

– Tuomet, maždaug prieš 30 metų, futbolininkai visai kitaip žiūrėjo į sportą – labiau kaip į pomėgį nei į darbą. Ir galimybių užsitikrinti sočią ateitį turėjo kur kas mažiau. Ar nesigailite, kad gimėte per anksti?

– Aš savo karjera esu patenkintas. Teko parungtyniauti su tokiais meistrais kaip Stasys Imenickas (buvęs Vilniaus "Žalgirio" meistrų komandos žaidėjas), Gintaras Anilionis, Laimis Dambrauskas ir daugelis kitų. Galbūt buvo galima pasiekti dar daugiau, bet tokie tada buvo laikai. Daug ko nesupratome, matėme kitaip. Dabar žaidėjai turi sutartis, įvairiausias taisykles, agentus, o tuo metu nieko panašaus nebuvo. Kaip supratome, taip ir dirbome. Tačiau pakartosiu: prisiminimai iš tų laikų –  patys geriausi.

– Kalbant apie prisiminimus – gal pasidalytumėte kokia linksma istorija iš jūsų karjeros laikų?

– Oi, tokių buvo ne viena! Sunku jas visas taip staigiai ir atsiminti… Pamenu, atėjo į "Bangos" treniruotę vėliau žinomas tapęs puolėjas. Treniruotės metu jis pakapstė žolę ir kažką pačiupęs įsidėjo į kišenę. Po pratybų mes jaunuolio ir klausiame, kas ten buvo? Jis nusijuokė ir išsitraukė gal metro ilgio auksinę grandinėlę su pakabuku! Tuo metu tai buvo labai vertingas radinys. Tačiau mums juokingiausia buvo tai, kad mes tame stadione kasdien treniravomės daug metų ir nebuvome radę nė skatiko, o jis iškart atkapstė aukso gabalą. Tikras laimės kūdikis! (Juokiasi – aut. past.).