Klaipėdos „Atlanto“ triumfo metas

Lūžtantis nuo žiūrovų stadionas, tūkstantinės minios eitynės nuo Sportininkų gatvės iki miesto centro, deficitu buvę bilietai į rungtynes, dievukais tapę futbolininkai, autobusai su maršruto užrašu "Į stadioną". Tokie prisiminimai ir šiandien gyvi prieš 30 metų Klaipėdos "Atlanto" futbolo rungtynes lankiusių klaipėdiečių širdyse.

Po turnė Afrikoje – pirmi

1985 m. "Atlanto" pergalė TSRS 2-osios lygos čempionate – įspūdingiausias Klaipėdos futbolo pasiekimas per visą miesto istoriją.

Tokio triumfo ir futbolo bumo uostamiestis nelaukė ir net nenujautė. Ar galima buvo tikėtis fantastinės aukštumos, jei 1984-aisiais reprezentacinė miesto vienuolikė užėmė kuklią aštuntą vietą?

Futbolo metraštininkas Algirdas Auruškevičius knygoje "Pradingęs Atlantas" pabrėžė, kad 1985 metų pavasarį atlantiečiams buvo liepta pasirodyti garbingiau – patekti į geriausiųjų komandų penketuką.

Rengtis sezonui miesto futbolininkai padėjo Palangoje. Tačiau treniruočių procesą sutrikdė viliojanti kelionė kruiziniu laivu Afrikos pakrantėmis – užsukant į Beniną, Gvinėją Bisau, Sierą Leonę, Nigeriją ir Angolą.

Anot A.Auruškevičiaus, komandos treneriai Česlovas Urbonavičius ir Anatolijus Timofejevas neplojo katučių, nes treneriai suprato, kad turistinė kelionė ir treniruočių procesas – nesuderinama. Lietuvos komanda sužaidė trejas draugiškas rungtynes: viena pergalė, vienas pralaimėjimas ir vienerios lygiosios.

Keliaudami po Juodąjį žemyną, futbolininkai taip "pailsėjo", kad kai kuriuos iš jų teko svarstyti dėl sportinio režimo nesilaikymo.

Tais laikais "Atlantas" ir kitos komandos sezoną pradėdavo vėlai – gegužės mėnesį, todėl turistinės išvykos ir linksmos istorijos greitai buvo pamirštos kitose treniruočių stovyklose.

Sėkmingas sezonas

Netrukus Lietuvos komanda sužinojo, kad pateko į TSRS 2-osios lygos čempionato 5-ąją zoną, kurioje buvo klubai iš Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Rusijos ir Moldovos.

Klaipėdiečiai džiaugėsi, kad išvengė grupės, kurioje būtų Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžano ekipos. Kelionės į Liepoją, Kaliningradą, Gardiną, Taliną, Gomelį, Brestą ar Vitebską – lyg vyktum, pavyzdžiui, į Gargždus ar Kretingą.

Gal dėl išvykos į Afriką, gal dėl to, kad vyriausiasis treneris Č.Urbonavičius pasižymėjo profesionalumu ir mokėjimu iš žaidėjo išspausti visus syvus, Klaipėdos futbolininkai ėmė rodyti stebuklus.

Per 30 rungtynių iškovoję 19 pergalių ir pralaimėję vos keturis kartus, lietuviai penkiais taškais (tuomet už pergalę buvo skiriami 2 taškai) aplenkė artimiausią persekiotoją Lipecko "Metalurgą", šešiais – Mogiliovo "Dneprą", devyniais – Gardino "Chimiką".

Norint patekti į TSRS 1-ąją lygą laukė dar vienas jėgų išbandymas – keturių zonų nugalėtojų turnyras, kuriame vėl reikėjo laimėti.

Lietuviai šiame turnyre, kuriame teko varžytis su milijoninių miestų – Permės ir Samaros (tuomet Kuibyševo) klubais bei kuklaus gruzinų miestelio Ozurgečio (tuomet Macharadzės) komanda, matė ir šalto, ir karšto.

Tačiau viskas susiklostė gerai – "Atlantas" laimėjo net ketverias rungtynes iš šešerių. Po vieną kartą pralaimėjo ir sužaidė taikiai.

Kur slypėjo sėkmingo sezono paslaptis? Anot A.Auruškevičiaus, naujasis komandos viršininkas Vytautas Patapas pagerino klubo mikroklimatą, stabilizavosi pagrindinė komandos sudėtis, galingai žaidė komandos saugai – Aleksandras Fokinas, Remigijus Daugėla, Kęstutis Ruzgys, Robertas Butkevičius, patikimai rungtyniavo gynėjai – Ovidijus Mozūraitis, Rytis Tavoras, Stasys Česnauskas, Edgaras Tumasonis, vartininkas Vytautas Bujanauskas, puolėjas Kazimieras Dranginis.

Pagrindiniai žaidėjai gavo kandidato į TSRS sporto meistrą vardus, o Klaipėdoje daugelis jų sulaukė didelių premijų, vertingų dovanų.

Nudžiugino žinios per TV

A.Timofejevas, kaip ir Č.Urbonavičius, už auklėtinių pergalę sulaukęs nusipelniusio Lietuvos trenerio vardo, tuos laikus prisimena lyg šiandien: "Teko išgyventi daug malonių akimirkų, kurios vis iškyla prieš akis".

Diplomuotas tuomečio Lietuvos kūno kultūros instituto futbolo specialistas komandoje pradėjo dirbti 1981 m. Liko A.Timofejevas "Atlante" ir kai komandos vairas buvo įteiktas iš Šiaulių atvykusiam Č.Urbonavičiui.

"Prieš kelionę į Klaipėdą gerai pažinojau Č.Urbonavičių, kartu žaidėme instituto komandoje, buvome geri kolegos, o dirbdami "Atlante" tapome lyg viena grandis", – anuos laikus prisiminė A.Timofejevas.

Treneris juokėsi prisiminęs, kad viena maloniausių 1985-ųjų akimirkų, kai apie "Atlanto" pergalę pranešė tuomet labai galingas TSRS ruporas – informacinė laida "Laikas" ("Vremia").

"Ar galima užmiršti sausakimšus stadionus? Net į paprastas rungtynes susirinkdavo apie keturis tūkstančius žiūrovų, o kai atėjo lemiamų kovų metas, stadione nebuvo kur obuoliui nukristi", – prisiminė specialistas.