Kaune apsistojęs ispanas: jei sutikau žaisti, privalau atiduoti visą save

Futbolo bendruomenės klubas (F.B.K.) “Kaunas” ruošiasi artėjančiam Lietuvos futbolo federacijos (LFF) II lygos pirmenybių sezonui. Belaukiant sezono starto portalas fbk-kaunas.lt pakalbino vieną geriausių, bei rezultatyviausią praėjusio sezono žaidėją, ispaną Juaną Sevilla Sevilla.

Legionierius papasakojo apie savo futbolininko karjerą, gyvenimą Lietuvoje, mėgstamiausią žaidėją, incidentą su neblaiviu teisėju ir kitų įdomių faktų apie save.

- Juanai, papasakok kaip susižavėjai futbolu? Ka jis tau reiškia?

- Kiek aš pamenu, futbolą žaidžiu visą savo gyvenimą, o futbolo komandoms atstovauti pradėjau sulaukęs šešerių metų. Man bus 32-eji metai šį balandį ir kaip matote, futbolas vis dar labai svarbi mano gyvenimo dalis. Futbolą žaidžiau visose šalyse, kuriose teko gyventi ar dirbti (Ispanija, Danija, Mozambikas, Angola ir Lietuva). Futbolas nėra svarbiausias dalykas mano gyvenime, tačiau žaisdamas aš jaučiuosi labai laimingas, man jo reikia nuolatos.

- Kaip apibūdintum save, kaip futbolininką?

- Save galėčiau pavadinti greitu žaidėju, aš mėstu išnaudoti savo greičio savybes tuščiose aikštės plotuose, stengdamasis išvengti fizinio kontakto. Aš nesu tvirtai sudėtas, todėl tenka naudotis greičiu, kuris padeda susikurti progas įvarčiam ir man ir mano komandos draugams rungtynių metu.

Mano silpnoji pusė – gynyba. Dažnose rungtynėse man kyla sunkumų dengiant varžovų žaidėjus. Kartais būna ir taip, jog kai rungtynių metu nesiseka komandai, nusimenu ir „atsijungiu“ iš žaidimo, o tai nėra naudinga nei man pačiam, nei mano komandai.

- Ispanai garsėja savo „karštu“ temparamentu. Tai padeda kovojant aikštelėje ar atvirkščiai, sukelia problemų?

- Aš manau, kad žaisti temparametingai yra gerai. Futbolas, kaip ir kitos sporto šakos, yra neįsivaizduojamas be emocijų. Nepaisant to, aš esu gavęs tik dvi raudonas korteles per savo 26-erius metus futbole. Viena iš jų gauta situacijoje, kurioje buvau likęs paskutinis komandos gynėjas ir prasižengiau prieš varžovą gelbėdamas komandą. Kita už tai, jog įžeidžiau teisėją rungtynių metu, tačiau jis buvo išgėręs ir neblaivus teisėjavo rungtynėse. Aš tuo nesididžiuoju, bet vėliau futbolo federacija manęs nenubaudė, o teisėjas buvo nubaustas už šį savo poelgį.

Aš niekada neturėjau problemų su savo varžovais, išskyrus tuos atvėjus, kada priešininkas bando mane sužeisti arba elgiasi nesportiškai. Aš tokio elgesio netoleruoju. Futbolas yra kontaktinis žaidimas ir to pasekoje būną pražangos, aš tai suprantu, bet viena yra prasižengti, o kita sužeisti varžovą arba žaisti nešvariai. Dažniausiai nešvariai elgiasi vis tie patys žaidėjai, todėl teisėjai ir treneriai turėtų į tai atkreipti dėmesį.

- Gal yra futbolo klubas arba žaidėjas, kurį Juanas Sevilla Sevilla nuolat seka ir palaiko?

- Aš kaip ispanas, palaikau Madrido "Real" klubą, bet turiu pripažinti, kad jau tapo truputį nuobodu tai, kad Ispanijoje dėl pagrindinių titulų kovoja tik "Real" ir "Barcelona" klubai.

Taip pat, man labai patinka Anglijos Premier lyga. Komandos rungtyniaujančios šioje lygoje žaidžia atvirą žaidimą, sukuria daug progų įvarčiui įmušti visose rungtynėse. Visos komandos aukščiausioje Anglijos lygoje yra panašaus lygio ir kovoja dėl titulų.

Mano mėgstamiausias žaidėjas Predragas Mijatovičius, kuris rungtyniavo "Valencia" ir "Real" klubuose. Jis labai universalus ir galėjo rungtyniauti daugumoje pozicijų. Jis buvo greitas, fantastiškai tiksliai atlikdavo perdavimus ir smūgius į vartus, gerai valdė kamuolį, žaidė protingai, visą laiką judėdavo, taip neleisdamas varžovams atsipūsti, taip pat kovojo dėl kiekvieno aikštės centimetro. Tiesa pasakius, aš turėjau daug Predrago Mijatovičiaus plakatų savo kambaryje. Man patinka universalūs žaidėjai.

- Kokiomis aplinkybėm susiklosčius atsidūrei Lietuvoje? Ar jautiesi čia gerai?

- Mano mergina Eglė yra lietuvaitė. Po trijų metų praleistų Afrikoje, kur dirbome su vaikais mokyklose, mes nusprendėme grįžti į Europą. Mes turėjome skirtingus tikslus, tačiau vėliau nutarėme keltis į Kauną, nes Eglė turėjo darbo pasiūlymą, o aš taip pat buvau tikras, kad man pavyks susirasti čia darbą. Lietuvoje nedaug žmonių kalba ispaniškai, kataloniškai, portugališkai ar prancūziškai, bet daug kas kalba angliškai, todėl viskas vyko sklandžiai.

Aš esu laimingas Lietuvoje, man čia patinka, nes turiu čia darbą ir žinoma, žmogų, kurį aš labai myliu. Kartais norėčiau būti arčiau savo giminaičių likusių Ispanijoje, ypač savo sūnėnų, bet aš su jais kontaktuoju kiekvieną dieną ir susitinku 2-3 kartus per metus. Negalėčiau skųstis savo gyvenimu.

- Su kokiais sunkumais susidūrei apsigyvenęs Lietuvoje? Ar yra, kas dar tave nustebina mūsų šalyje?

- Aš esu gyvenęs ne vienoje šalyje, tad adaptacija įvyko pakankamai greitai, nekilo jokių sunkumų. Žinoma, prisidėjo ir tai, kad daug žmonių kalba angliškai, todėl bendrauti su aplinkiniais buvo paprasta. Lietuva, kaip šalis, man patinka. Čia yra daug nuostabių vietų.

Vienas dalykas, kuris man atrodė keistai, kai čia atvykau, kad Lietuvoje dauguma pastatų atrodo panašiai, tokio pačio tipo sovietiniai pastatai. Galima sakyti, kad jei matei vieną gatvę, tuomet esi matęs visas. Taip pat žmonės čia yra uždaresni, nei Ispanijoje ar kitose šalyse, kuriose teko gyventi. Kartais kai kalbu su lietuviais, man sunku suprasti ar jie yra laimingi, nusiminę, supykę, nežinau ką jie jaučia kalbėdami su manim, dėl to sunkiau pradėti draugauti su lietuviais. Mano draugai ispanai, kurie apsilankė Lietuvoje pastebėjo tą patį.

- Lietuvoje esi jau daugiau nei metus, gal jau išmokai kelis lietuviškus žodžius?

- Man gėda prisipažinti, bet aš nesuprantu lietuvių kalbos. Žinau tik pagrindinius žodžius. Jei žmonės mano aplinkoje kalba lietuviškai, aš suprantu kokia tema jie kalba, bet dalyvauti tam pokalbyje aš nesugebėčiau.

Pagrindinė to priežastis yra tai, jog aš dirbu naudodamas anglų, ispanų ir portugalų kalbas. Namie kalbamės angliškai, kaip minėjau dauguma lietuvių, kaip ir mano komandos draugai kalba angliškai taip pat. Tiesa pasakius, norėčiau pramokti lietuvių kalbos, bet esu truputį tingus (juokiasi – fbk-kaunas.lt past.). Galbūt kažkada ateityje pavyks išmokti kalbėti lietuviškai.

- Esi vyriausias mūsų komandos žaidėjas. Kaip sekasi bendrauti su jaunesniais savo kolegomis aikštėje, treniruotėse? Ar duodi jiems patarimų?

- Bendravimas komandos viduje galėtų būti ir geresnis. Aš žaidžiu futbolą jau daug metų ir manau, kad galiu padėti jaunesniems komandos draugams tobulėti, tačiau daug kas priklauso ir nuo pačių jaunųjų žaidėjų. Vieni nori klausti ir klausytis patarimų, kiti nelabai.

Auksčiausios Europos lygos pilnos “vidutiniškų” žaidėjų. Bet priešingai, nei žaidėjai žaidžiantys mėgėjų lygose, jie stengiasi tobulėti, klausyti patarimų, sunkiai dirbti kiekvienoje treniruotėje ir žiūrėti į futbolą rimtai. Jei žaidėjui yra 20, 25 ar 30 metų ir jis mano, kad žino viską apie futbolą, jis stipriai klysta…

- Tapai rezultatyviausiu II lygos pietų zonos žaidėju. Ką tau reiškia toks pasiekimas? Ar buvo lengva įmušti tuos įvarčius?

- Aš buvau maloniai nustebęs, niekada nepelniau tiek daug įvarčių savo karjeroje. Aš maloniau jaučiuosi dalindamas perdavimus komandos draugams ir kurdamas jiems šansus, nei mušdamas įvarčius pats. Buvau labai laimingas, kad pavyko pasiekti tokį rezultatą, bet niekada neturėjau tikslo būti tarp rezultatyviausių žaidėjų. Įvarčius įmušti nėra lengva, bet kai sekasi įmušti, įgauni pasitikėjimo savo jėgomis.

- Antroje sezono dalyje varžovų komandos į tave vis labiau atkreipė dėmesį, kas pasireikšdavo šiurkščiomis pražangomis. Deja, bet teisėjai ne visuomet jas matydavo. Nebuvo skaudu ar pikta?

- Kaip ir sakiau prieš tai, aš nepykstu dėl pražangų, jos yra žaidimo dalis. Aš pykstu tada, kai varžovai bando sužeisti savo oponentus. Galima žaisti “kietai”, bet viskam yra ribos. Teisėjai privalo saugoti žaidėjus, o jei teisėjai nedrausmina “nešvarių” žaidėjų, tuomet žaidimas tampa labai pavojingu.

- F.B.K. „Kauno“ klubas II lygos pietų zonoje užėmė 6 vietą. Tavo manynu, ši vieta atspindi komandos pajėgumą? Įvertink visą sezoną – varžovus, mūsų komandą.

- Man asmeniškai, Vilniaus “Gariūnai” buvo stipresni visa galva už kitas komandas. Jie demonstravo aukštesnio lygio futbolą, nei kitos komandos. Dar viena komanda išsiskyrus iš kitų, buvo Kauno “Stumbras”. Visos kitos ekipos, taip pat ir mūsų, buvo panašaus lygio. Mūsų klubui šis sezonas buvo labai banguotas, vyko daug pasikeitimų, keitėsi žaidėjai, kartais trūkdavo užsispyrimo, pareigos jausmo ir tai kartodavosi. Jei nori pasiekti savo tikslus, reikia žaisti stabiliai. Aš manau, kad jeigu mūsų žaidimas būtų buvęs stabilesnis, praėjusiame sezone būtume užėmę 3 vietą. Sezoną įvertinčiau 6 balais iš 10.

- Kas sutrukdė mums pakilti dar aukščiau?

- Jei žaidi neužtikrintai ir nepastoviai, sunku kažką pasiekti. Aš mėgstu sakyti, kad tu žaidi taip, kaip treniruojiesi. Jei į treniruotes nežiūri rimtai, esi neįsipareigojęs komandai atiduoti visas jėgas, rezultatai nebus geri. Keliose rungtynėse tai labai matėsi.

Treneris Audrius Statkevičius savo darbą atliko gerai, bet jis negalėjo pakeisti kelių žaidėjų požiūrio. Treneris padarė ką galėjo, tačiau komanda galėjo padaryti kur kas daugiau dėl jo ir dėl savęs pačių.

- Artėjant II lygos pirmenybių startui nusprendei likti F.B.K. „Kaunas“ klube. Gal turėjai pasiūlymų iš kitų klubų?

- Taip, buvo keli pasiūlymai. Būsiu nuoširdus ir pasakysiu, kad planavau persikelti žaisti kitur ir siekti naujų tikslų.

Vėliau atsirado asmeninių priežasčių ir nusprendžiau pasilikti. Aš esu mėgėjas, ne profesionalas, turiu darbą, šeimą, draugus ir laisvalaikį. Apsvarsčiau daug dalykų ir norėjau pasilikti F.B.K. “Kaunas” klube.

Tikiu, kad ateinantis sezonas bus geresnis, nei praeitas ir pasieksim užsibrėžtų tikslų.

- F.B.K „Kaunas“ ir šį sezoną rungtyniaus Lietuvos futbolo federacijos II lygos pirmenybėse. Ko tikiesi iš artėjančio sezono?

- Tikiu, kad galime suburti komandą, kuri nenusileis nei vienai kitai komandai ir kovos dėl aukščiausių vietų. Jei komandos žaidėjai padės, palaikys vienas kitą, sunkiai dirbs kiekvienoje treniruotėje, klausys patarimų ir bus atsakingi, tada bus ir geri rezultatai. Be šių dalykų, tikėtis sėkmės būtų naivu.

Mes esame mėgėjai, bet mes suaugę vyrai, niekas mūsų neverčia žaisti F.B.K. “Kaunas” klube, bet jei sutikai ginti geltoną ir žalią klubo spalvas, privalai atiduoti visą save kiekvieną dieną. Jei esi nepasiruošęs tai daryti, geriau lik namie.

- Gal nori ką nors perduoti F.B.K. „Kauno“ fanams, kurie su nekantrumu laukia naujojo sezono?

- Aš tik tikiuosi, kad fanai didžiuojais komanda ir mėgaujasi mūsų rungtynėmis. Mums, žaidėjams, labai svarbus savų sirgalių palaikymas, tai mums suteikia papildomos energijos. Žaidėjai privalo žaisti taip, kad sirgaliai norėtų atvykti ir palaikyti F.B.K. “Kaunas” klubą.