„Euro 2012”: cinamono kvapas tualetuose ir prognozes žeriantys kunigai

Didžiausią sporto renginį savo šalies istorijoje organizuojanti Lenkija šiomis savaitėmis turi ir kuo džiaugtis, ir dėl ko nerimauti. Aplankę visus keturis pirmenybes priimančius kaimyninės šalies miestus, apžvelgiame po penkis aspektus, kuriais lenkai nustebino, ir kuriais nuvylė.

Pliusai

Mažos kainos. Iš Vakarų Europos atvykusiems Airijos, Vokietijos ar Anglijos aistruoliams šios pirmenybės yra tikras rojus. Tokių žemų kainų, kokias Lenkijoje išvydo šių šalių sirgaliai, ko gero, jau senokai nebuvo nei viename Europos ar planetos pasaulio čempionate. Kita šeimininkė Ukraina nešykšti godumo, ir net svarbiausi valstybės asmenys buvo priversti įsikišti į šį reikalą, kad dėl pernelyg iškeltų kainų nenukentėtų šalies įvaizdis. Tačiau Lenkijoje viskas kitaip. Vakariečiui čia kainos tikrai simbolinės, o jei nakvynei vietos ieškai ne Varšuvoje, Vroclave, Poznanėje ar Gdanske, tuomet kainos ir kokybės santykis yra dar labiau sirgaliaus-turisto naudai.

Šventinės nuotaikos. Šiomis savaitėmis Lenkija gyvena futbolu. Antrame plane arba užmirštos liko visos šios šalies problemos ir atrodo, kad tris savaites pasaulis sukasi tik aplink oficialų „Euro-2012” čempionato kamuolį „Tango 12”. Radijo ir televizijų laidose visi pašnekovai kalbinami tik ta pačia tema – analizuojamos Lenkijos galimybės prasibrauti į atkrintamąsias varžybas. Ant kas trečio namo plevėsuoja čempionato simbolika papuošta lenkiška dvispalvė, o nacionalinės vėliavėlės puošia kone kiekvieno lenko automobilio stogą ar veidrodėlius. Šventinėms nuotaikoms pasidavė net katalikų bažnyčia. Ji savo mėnesinio žurnalo birželio numerį paskyrė „Euro-2012”. 54 puslapių leidinyje pristatomos visos 16 čempionato rinktinių, o kiekvienos grupės rezultatus ir analizę pateikia vienas iš žinomų Lenkijos kunigų.

Kvepiantys tualetai. Pirmenybių rengėjai sugebėjo nustebinti. Visuose keturiuose miestuose kuo puikiausiai išspręstos kone kibirais alų maukiančių futbolo aistruolių problemos. Kiekviename mieste ir stadionų prieigose pristatyta daugybė biotualetų. Tačiau skirtingai nei Lietuvoje, kur paprastai masinių renginių metu šią vietą norisi apeiti kuo didesniu atstumu, lenkiški tualetai iš tolo kvepia cinamonu. Tikrai įdomus ir novatoriškas sprendimas.

Dėmesys sirgaliui. Vos tik įvažiavęs į bet kurį čempionatą priimantį miestą, supranti, kokiomis nuotaikomis yra persismelkusi čia tvyranti atmosfera. Miestuose gausu specialių nuorodų, rodančių, kur turistas galėtų rasti stadioną, automobilių ar autobusų stovėjimo aikšteles, fanų zoną. Kiekviename čempionato mieste įkurtos fanų zonos – vertos atskiro dėmesio. Varšuvoje prie kultūros rūmų stebėti mačo rungtynes per du didžiulius ekranus gali susirinkti iki 100 tūkstančių aistruolių, kituose miestuose – iki 30 tūkst. Atmosferą, kuri ten tvyro (ypač kai žaidžia šeimininkų rinktinė), sunku nusakyti žodžiais, tačiau pajusti gali kiekvienas – įėjimas nekainuoja nei grašio.

Mėgaukis atsakingai. Malonią staigmeną visiems čempionato metu dirbantiems žiniasklaidos atstovams pateikė vienas pagrindinių pirmenybių rėmėjų – „Carlsberg“. Visų miestų spaudos centruose pristatyta nemažai šaldytuvų su daniško alaus buteliukais, tačiau ant kiekvieno jų yra grandinė ir užrašas, kuris teigia, kad „Carlsberg“ džiaugiasi galėdami pavaišinti žurnalistus savo produkcija, tačiau šaldytuvas atidaromas tik pasibaigus po rungtynių vykstančiai spaudos konferencijai.

Minusai

Amžinos statybos. Turistams šis čempionatas ir Lenkija tikrai atmintyje įstrigs kaip niekada nesibaigiančių statybų vieta. Nors kaimyninės šalies keliai niekuomet nebuvo tai, kuo lenkai galėtų didžiuotis, čempionato metu beveik visi pirmenybių miestus jungiantys keliai yra daugiau ar mažiau remontuojami. Pakelėse gausu smėlio pilių, traktorių bei kitos technikos, o keliaujantiems dažnai tenka laiką gaišti didžiulėse spūstyse. Verta išskirti pačiame įkarštyje vykstančias statybas prie Gdansko arenos. Absoliučiai nebaigę infrastruktūros darbų lenkai gavo skaudžios kritikos nuo italų ir ispanų, kai šie čia žaidė pirmojoje turo rungtynes. Antrojo turo metu čia stipriai lijo, tad gausiai į rungtynes atvykę Airijos sirgaliai, ieškodami įėjimo į stadioną, klampojo po purvyną ir riebiai keikėsi.

Kaukiančios sirenos. Palaikyti tvarką miestuose – svarbu, tačiau ar būtina vos kažkam atsitikus visiems viešąją tvarką palaikančių tarnybų automobiliams jungti didžiausiu garsu kaukiančias sirenas ir važiuoti į įvykio vietą keletą kilometrų? Rungtynių tarp Rusijos ir Lenkijos dieną Varšuva atrodė klaikiai. Kaukiančias sirenas, kad pravažiuotų apeinant įprastines kelių eismo taisykles, naudojo visi, kas nestingėjo – įprasta ir riaušių policija, greitosios pagalbos automobiliai, net avarinės tarnybos darbininkai. Keletą valandų tokioje įspėjamųjų garsų jūroje skendusi Lenkijos sostinė priminė karo zoną.

Sirgalių elgesys. Kad ir kokia žavi būtų Lenkijos sporto ministrės Joannos Muchos šypsena, kartais šios elegantiškos moters veidas buvo priverstas niūriai persikreipti. To, ko labiausiai prieš čempionatą baimintasi, išvengti nepavyko. Futbolo sirgalių elgesį stadionų prieigose bandoma sutvardyti pasitelkus didžiules policijos pajėgas, tačiau ne visuomet pavyksta. Neramumų jau kilo prieš Rusijos rungtynes su lenkais ir čekais,  su policija kumščiavosi ir Kroatijos aistruoliai. Aukų kol kas išvengta ir bent jau tai J.Mucha ir specialiosios tarnybos turėtų laikyti pasiekimu.

Nuobodūs miestai. Lenkija – tranzitinė, o ne turistams skirta šalis. Beveik visi čempionate dalyvaujantys miestai vienodai nuobodūs: didelė miesto aikštė, rotušė, griežtų formų, dar nuo socializmo laikų likę blokiniai gyvenamieji daugiabučiai. Vaizdas visur panašus, ir iš Ispanijos ar Italijos atvykusiam futbolo fanui be futbolo čia beveik daugiau nėra ką veikti. Sostinė Varšuva kitus tris miestus lenkia pagal daugumą aspektų: tiek organizacine prasme, tiek infrastruktūra. Varšuvoje visa organizacija vyksta aukščiausiu lygiu ir problemos sprendžiamos žaibiškai. Tuo tarpu tiek Gdanske, tiek Vroclave, tiek naujausių technologijų miestu save pateikiančioje Poznanėje ir gyvenimo, ir darbo sąlygos aptarnaujančiam personalui ar žurnalistams yra skurdesnės.

Skurdus suvenyrų pasirinkimas. Norite nusipirkti savo mėgstamos rinktinės marškinėlius? Jokių šansų! Oficialiose prie stadionų esančiose parduotuvėse tokiomis prekėmis neprekiaujama. Jei turistas nori pasipuošti Lenkijos rinktinės spalvomis, tai gali padaryti nuo galvos iki kojų, tačiau net tame mieste žaidžiančių komandų atributikos – labai nedaug. Oficialiu čempionato logotipu ar turnyro talismanais Slaveku ir Slavko papuoštų suvenyrų pasirinkimas irgi nedidelis, o ir kainos – ne iš mažiausių: paprasčiausias raktų pakabukas kainuoja nuo 30 zlotų, niekuo neišsiskiriantys juodi ar balti marškinėliai su „Euro 2012” logotipu – 80 zlotų.