Ekspertai: pakeisti futbolo padėtį Lietuvoje įmanoma

Tikėtis, kad Lietuvos futbolo rinktinės per artimiausius 10 metų ims demonstruoti aukštus rezultatus, nereikėtų, tačiau, jei darbas bus nuoseklus,  galbūt po keliolikos metų jau bus matomas ir apčiuopiamas rezultatas, LRT RADIJUI sako sporto žurnalistas Gediminas Reklaitis. Lietuvos futbolo Federacijos (LFF) generalinis sekretorius Edvinas Eimontas priduria, kad lietuviams vertėtų atkreipti dėmesį į Islandiją – šioje šalyje, suteikus reikiamą pagalbą, futbolo padėtis kardinaliai pasikeitė. O buvusio Lietuvos rinktinės žaidėjo Aurelijaus Skarbaliaus nuomone, labai svarbu, kad LFF įvaizdis pasikeistų ir Lietuvos futbolo bendruomenė patikėtų, jog tai, ką dabar norima daryti, nebus tik paviršiaus užglaistymas.

Būtina pakeisti ir LFF įvaizdį

Negalima sakyti, kad Lietuvos futbolo padėtį lemia viena ar dvi priežastys – rezultatų neduoda strategija, kurios stengėmės laikytis ir kuri buvo įgyvendinama, sako Lietuvos futbolo federacijos generalinis direktorius E. Eimontas. „Natūralu, kad darome išvadas ir ieškome kitų sprendimų. Be to, strategijos, kurios taikomos dirbant su vaikais, būtų geros, jei priešininkai, kitos šalys, stovėtų vietoje. Bet jos ne stovi vietoje, o priima sprendimus, vykdo pokyčius, planuoja savo veiklą ir keičia metodikas, būdus bei apskritai jaunimo ugdymo sistemas“, – pastebi LFF vadovas.

Anot jo, praėjusias dvi savaites į Lietuvą buvo atvykę UEFA ir FIFA konsultantai, o pirmas dalykas, kurio reikia imtis, – jaunimo ugdymo sistemos keitimas turint dabartinius resursus. „Taip pat svarbus akademijų projektas – kaip jis turėtų būti vystomas toliau, kaip turėtų eiti į regionus. Trečia, su klubais kalbame apie tai, kad reikia labiau įsitraukti į jaunių ugdymą, jų vėlesnį integravimą į klubus ir pagrindines komandas, – vardija E. Eimontas. – Taigi tokia sportinė dalis nuo pat žemiausios grandies ir klubinio futbolo iki talentingų žaidėjų ruošimo ir integravimo į rinktines.“

Buvusio Lietuvos rinktinės žaidėjo, dabar Danijoje dirbančio treneriu, A. Skarbaliaus nuomone, sunkiausia bus įgyvendinti visas mintis, kaip valdyti ir tobulinti sistemą, kur gauti kadrų.

Sporto žurnalistas G. Reklaitis, paklaustas, kaip įmanoma įgyvendinti naujus planus, pastebi, kad svarbu tai, jog pagaliau kažkas vyksta: „Akivaizdu, kad daugelio metų tendencijos yra blogos. Mūsų akademijos jau veikia 8–9 metus, o rezultatų kol kas nėra. Turėjome neblogą prošvaistę, kai jaunimo rinktinė nugalėjo Airijos futbolininkus, bet iš jos kažin ar galima daryti toliau siekiančias išvadas. Apskritai norėtųsi, kad federacija ne tik kalbėtų viduje, bet ir nusistatytų sau pareigą pateikti strategiją visuomenei, kuri paskui galėtų stebėti, kaip tai įgyvendinama, galėtų įvertinti ir gal net pateikti savo pasiūlymus.“

Pasidomėjus, kaip, kuriant naują sistemą, prisidės pats, A. Skarbalius sako, kad jis mokys LFF trenerius, dirbančius su 15–19 metų akademijų ir jaunimo rinktinių futbolininkais. „Tiksliau – dalinsiuosi savo patyrimu, kaip galima valdyti tobulėjimo procesą, kaip analizuoti save atliekant vaizdo analizes, renkant duomenis ir, svarbiausia, kaip tai pritaikyti kasdienybėje. Aš galėsiu tik patarti, o šį procesą ir toliau valdys LFF“, – kalba futbolo treneris.

A. Skarbaliaus nuomone, labai svarbu, kad LFF taptų peršviečiama organizacija, kad jos įvaizdis pasikeistų, kad visi Lietuvos ar užsienio treneriai turėtų galimybę dirbti su jaunimu ir neliktų susidariusio vaizdo, jog ten dirba tik LFF parankūs žmonės: „Tai labai svarbu pakeisti, kad Lietuvos futbolo bendruomenė patikėtų, jog tai, ką dabar norime daryti, vyks ir nebus tik paviršiaus užglaistymas. Tikiuosi, kad bent jau ta patirtimi, kuria pasidalinsiu, treneriai naudosis.“

Futbolas – ir politikos klausimas

G. Reklaičio įsitikinimu, pasaulinės futbolo naujovės ir idėjos tikrai gali prigyti ir Lietuvoje įmanoma užauginti gerų futbolininkų – verta prisiminti 1990 m., kai krepšinio ir futbolo startinės pozicijos smarkiai nesiskyrė: „Krepšinis turėjo kelias dideles žvaigždes, tokias kaip Arvydas Sabonis ar Šarūnas Marčiulionis, o futbolas turėjo daug stiprių savo atstovų, pavyzdžiui, Valdą Ivanauską, Robertą Fridriką, Arminą Narbekovą. Galima paminėti 10–15 tikrai rimtų pavardžių.“

Taigi, pabrėžia G. Reklaitis, esame gabūs futbolui, tik klausimas, kiek LFF realiai nori pokyčių. „Matome dabartinę LFF valdžią, kurioje tikrai labai daug nepotizmo, neaiškių pagalbų, pašalinių verslų. Yra buvę ir įvairių tyrimų, kurie nutrūko, bet paliko gana daug klausimų. Tad esminis dalykas, ar dabartinė LFF valdžia, kuri ten jau keliolika metų, yra nusiteikusi užleisti pozicijas. Faktas, kad reikia naujų vėjų, nemanau, kad A. Skarbalius gali vienas pats viską apimti ir pakeisti. Čia reikia platesnio proceso ir kad dabartinė valdžia norėtų priimti žodį ir veiksmą iš šalies“, – teigia sporto žurnalistas.

E. Eimonto pastebėjimu, federacija viena pati futbolo veidą bendroje pasaulinėje konkurencinėje srityje kardinaliai pakeisti tikrai nepajėgi. Pavyzdžiui, sako jis, Islandija bent 10 metų dirbo kartu su valstybe, vyriausybe, kartu sprendė, kokią programą vykdys, sujungė pajėgas, įgyvendino strategiją ir tik tada gavo akivaizdžius rezultatus. „Tad mes irgi ieškome kelių, partnerių, bandome pritraukti ne tik fizinius asmenis, kaip A. Skarbalius ar kiti, bet ir kalbamės su vadovais, klubais, savivaldybėmis, Sporto departamentu ir kitais, kad būtų galima kartu sudėlioti veiksmų planą, kaip judėti toliau“, – vardija LFF vadovas.

Be to, pabrėžia jis, futbolas, įvertinus dabartines aplinkybes, yra ir politikos klausimas – tad kiek Lietuva, kaip šalis, yra pasiruošusi vienyti jėgas ir futbolą išnaudoti ir Lietuvos reprezentacijai pasaulyje.

Didelių iliuzijų nereikėtų puoselėti

Paklaustas, kodėl sugebame užauginti talentingus krepšininkus, bet neturime talentingų futbolininkų, A. Skarbalius sako, kad negalima numenkinti krepšinio, bet reikia pripažinti, kad krepšinyje konkurencija daug mažesnė negu futbole. Be to, Lietuvos krepšinis turi gilias ir ilgas tradicijas, labai daug gerų specialistų, gauna pakankamai paramos. „O kiek Lietuvoje futbolo mokyklų, privačių mažų klubelių ar klubų, žaidžiančių aukščiausiojoje lygoje, turi vaikų sistemos ugdymo viziją? Kiek trenerių dirba kryptingai kiekvieną dieną? Pažįstu daug Lietuvos trenerių ir girdžiu vieną labai aiškią tendenciją – vaikų futbolas neturi sistemos. Nėra reikalavimų iš pačių klubų, mokyklų vadovų ir iš tėvų, nes mes neturime žinių ir kultūros, kuri mums padėtų ieškoti“, – neslepia buvęs futbolininkas.

Taip pat, kalba A. Skarbalius, nei 13–15 metų žaidėjams, nei jaunimo rinktinei nesudaromos konkurencinės sąlygos, kad jie galėtų tobulėti, nėra ugdančios sistemos: „Vėl Islandijos pavyzdys. 15–17 metų islandai išvažiuoja į užsienį, ten jiems sunku, nėra tėvų, reikia sunkiai dirbti, bet jie žino, kad tik taip pasieks aukštesnį lygį. Be to, į nacionalinę rinktinę atėjęs jaunimas jau turi žinoti, kaip žaisti, turi turėti filosofiją, vizijas, žaidimo braižą. Bet žaidėjai tik ten pradedami to mokyti, o tai užima labai daug laiko – mes negalime per penkias šešias dienas to padaryti.“

Nors kai kas mano, kad futbolo padėtį pagerintų iš užsienio pakviesti specialistai, E. Eimontas pastebi, kad pirmiausia mums patiems reikia keisti darbo kultūrą. „Jei mes patys nelinkę to padaryti, vienas ar du atvažiavę treneriai tikrai už mus to nepadarys. Tai labiau struktūrinės ir sisteminės priežastys, kurias reikia keisti. Tai nereiškia, kad ateityje negalvosime apie tai, bet pakviesti reikia ne vieną trenerį“, – pabrėžia jis.

Kad artimiausiu metu Lietuvos rinktinės galės demonstruoti aukštus rezultatus, G. Reklaitis abejoja. „Labai didelių iliuzijų per artimiausius 10 metų nereikėtų puoselėti, mes būsime maždaug ten, kur esame, gal šiek tiek kilsime į viršų. Bet manau, kad galime, tik viskas priklauso nuo mūsų noro dirbti kartu, – įsitikinęs sporto žurnalistas. – Kalbant apie kadrus, matyt, reikėtų peržiūrėti ir trenerių ugdymo programas – turiu omenyje Kauno sporto universitetą. Iš tikrųjų tai turėtų būti labai nuoseklus darbas ir galbūt po keliolikos metų jau turėtume ir kažkokį apčiuopiamą rezultatą.“