E. Jankauskas apie pergales: sirgaliai džiaugiasi labiau nei žaidėjai

Po pergalių sirgaliai džiaugiasi labiau nei žaidėjai, nes pastaruosius veikia nuovargis, įtampa ir kelionės – daugelis norėtų pabūti vieni ar su šeima, o ne glėbesčiuotis su gerbėjais ir ploti delnais. Taip LRT OPUS sako Lietuvos futbolo rinktinės treneris Edgaras Jankauskas. Anot jo, Lietuva negali būti garsi futbolo šalis, nes trūksta paprastų bazinių sąlygų: „Kaskart, kai manęs paklausia apie stadionus, atsiveria žaizdelė.“

– Čempionų lygą Madrido „Real“ prieš „Juventus“ laimėjo rezultatu 4:1. Kuo jums tai įsimins?

– Buvo įdomios rungtynės. Galutinis rezultatas atrodo triuškinantis, bet taip nebuvo. Antrame kėlinyje „Real“ turėjo ryškią persvarą ir įmušė įvarčius. „Juventus“ irgi yra aukščiausios klasės komanda, pademonstravusi, kad ne veltui atsidūrė finale. Šiais metais finale žaidė dvi komandos, kurios buvo verčiausios ten būti, ir, manau, kad nusivylusių tikrai nebuvo. Be abejo, pralaimėjusi komanda ir jos sirgaliai buvo liūdni, bet niekas nepaneigs, kad tai buvo gražus futbolas.

– Pasibaigus rungtynėms, režisieriai dažnai rodė Gianluigi Buffoną – „Juventus“ vartininką, besikalbantį su komandos draugais. Apie ką jie galėjo kalbėtis?

– Labai sunku pasakyti. Gal aptarinėjo rungtynių momentus, praleistus įvarčius. Po tokių rungtynių būna daug temų, apie kurias norisi pakalbėti. Kai laimi rungtynes, jos greičiau užsimiršta, nes tada užplūsta visai kitos emocijos – norisi švęsti, džiaugtis. O, kai pralaimi, norisi pasidalinti skausmu. Skaudu patekti į finalą ir jame pralaimeti. Sakoma, kad geriau iškristi anksčiau nei pralaimėti finalą.

– 2004 m. jūsų futbolo klubas „Porto“ žaidė su „FC Monaco“. Rezultatas buvo 3:0 – graži pergalė. Jūs buvote įrašytas, deja, į aikštelę neišėjote, bet vis tiek – kokie atsiminimai?

– Žinoma, daug džiaugsmo. Pamenu, kad komanda labai pasitikėjo savimi ir niekas neabejojo, jog finalą laimėsime, nes pakeliui į finalą įveikėme daug stipresnius priešininkus. Kai iš Vokietijos parskridome į Portugaliją, mus pasitiko didelė minia. Dešimtys tūkstančių žmonių stovėjo kelyje, kuriuo turėjome važiuoti.

Gerai atsimenu, kad visi žaidėjai buvo suirzę, nes vėl reikia šypsotis, mojuoti, o visi norėjo važiuoti namo. Kai kurie žaidėjai netgi liko oro uoste ir iškart išskrido namo. Ko gero, kartais nuovargis ima viršų. Prisimenu, kad kolektyvas buvo irzlus, net žaidėjai nenorėjo tiek dėmesio, kiek gavo.

– Dėmesys gali varginti?

– Taip, sirgaliai labiau džiaugiasi nei žaidėjai, nes, kaip sakiau, nuovargis, kelionės, įtampa... Daugelis žaidėjų pasirinktų pabūti vieni ar su šeima, bet ne ploti delnais, nesiglėbesčiuoti su sirgaliais. Žinoma, sirgaliai turi teisę į dėmesį, nes palaiko komandą ir galvoja, kad jie dalis tos pergalės, kas, be abejo, tiesa. Taigi reikia atiduoti duoklę sirgaliams, reikia su jais pasidžiaugti, nes tokios pergalės nepamirštamos. Įsirašai į futbolo istoriją, gauni medalį, kuris didžiausias įvertinimas.

– Kokie jūsų gražiausi medaliai?

– Šis medalis ir yra pats vertingiausias, nors nepasakyčiau, kad ypatingo grožio.

– Turite namuose atskirą vietą, kur kabinate medalius?

– Ne, neturiu. Medaliai yra seife. Gal reikėtų vietelę surasti.

– „FC Porto“ treneris tuomet buvo Jose Mourinho. Daug kas apie jį kalba kaip apie skandalingą, emocionalų. Kokį jums įspūdį jis paliko? Kokia darbo metodika įsiminė?

– Nuomonė, kurią suformuoja spauda, atsiliepimai, nuogirdos, ne visada teisinga. Tik pabendravęs su žmogumi gali susidaryti tikrą vaizdą. Daug kas kalba apie jį kaip apie arogantišką, konfliktišką žmogų, bet taip nėra – gal jis toks su spauda, televizija, kuri jį atakuoja. Kaip apie trenerį, žmogų, negaliu taip kalbėti. Nebuvo nė vieno atvejo, kad galėčiau pasakyti, jog jis arogantiškas ar nesąžiningas.

Neturiu teisės pykti, kad finale nežaidžiau. Tai – trenerio pasirinkimas, jis priima sprendimus, už juos atsako. O tą dieną jo pasirinkimas buvo toks. Mes apie tai niekada net ir nekalbėjome, nors būtų įdomu paklausti. Prisimenu, buvo momentas, kai jis pažiūrėjo į suoliuką. Kadangi rungtynes pradėjome be puolėjų (buvo pasirinkta įdomi taktika), ant suolelio sėdėjau aš ir Benni McCarthy. Treneris ilgai žiūrėjo į mus, į vieną ir į kitą... Galvoju, jei būčiau atsistojęs, jam nebūtų buvę kito pasirinkimo. Taigi galbūt mano kuklumas atsisuko prieš mane.

– Ką jausdavote tokiais atvejais? Juk nėra smagu, kad renkasi. Ar per daug metų su tuo susigyvenama?

– Tokie momentai išlieka ilgiau, nes jie yra vertingi. Dabar jau žinau, kad treneriui sprendimą pasiūlo žaidėjas, kai į jį žiūri. Gal jo kūno kalboje įžvelgi atsakymą, ar jis pasiruošęs, nusiteikęs, ar tikrai padės komandai. Tuo metu aš jam nedaviau tokio atsakymo, o gal mano komandos draugas davė įtikinamesnį atsakymą, dėl to pasirinko jį.

– Galima atskirti, kas yra pasiruošęs eiti į aikštę?

– Taip, žmogus daug pasako kūno kalba, akimis, juo labiau kad per rungtynes daug triukšmo, tad negirdi žodžių. Žodžius mes galime parinkti, sumeluoti, bet nesumeluosime savo būsenos.

– Ar įmanoma įvardyti gražiausią įvartį?

– Žinoma, buvo gražių ir įsimintinų įvarčių, bet nežinau, kokį išskirti. Tokio įvarčio, kaip Lionelis Messi, kuris išguldė visus gynėjus, vartininką ir įmušė, man įmušti nepavyko. Be to, kai kurie įvarčiai labiau sėkmės dalis nei individualaus meistriškumo.

– Visai neseniai baigėte profesionalaus futbolininko karjerą. Prieš kokius Čempionų lygoje matytus žaidėjus esate žaidęs?

– Prieš G. Buffoną mes irgi žaidėme. Zinedine`as Zidane`as jau treneris. Prieš Cristiano Ronaldo man teko žaisti tris kartus. Du kartus, kai jis buvo „Sportinge“, ir kartą, kai jau perėjo į „Manchester United“.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių