Būti savimi – ir gyvenime, ir futbolo aikštėje

– Futbolas žavus konservatoriškomis taisyklėmis. Neseniai Marco van Bastenas siūlė naujovių. Greitėjant futbolui, žaidėjams patiriant infarktus aikštėje, galbūt verta leisti ne tris, bet keturis keitimus?

– Verta pagalvoti apie tai. Gal tai dar labiau pagyvintų žaidimą? Beje, per Škotijos, Anglijos futbolo taurės varžybas, jei prireikia pratęsimo, tai bandoma. 2016-ųjų taisyklių pokyčiai – didžiausi per visą istoriją, bet siūlymas atšaukti nuošalę – juokingas.

– Kiek uždirba arbitrai? Elito teisėjai, kaip skelbia UEFA, už rungtynes gauna 5 000–6 000 eurų, pirmosios kategorijos, kuriai priklausot jūs, 2 700–3 700 eurų. O iš tikrųjų?

– Per rungtynes uždirbu 3 500 eurų, dienpinigiai – 200 eurų. Tačiau nesvarbu, kam ir kur teisėjausi, mokama už kategoriją. Elito teisėjas gaus tą pačią sumą, jei dirbs Čempionų lygos finale arba dvylikamečių varžybose.

– Esate anglų "Premier" lygos gerbėjas. Girdėjome, kad "Chelsea", "Manchester United", "Arsenal", "Liverpool" ir kitų šalių klubai turi "savus" teisėjus.

– Kas domisi futbolu, tai žino. Negalėčiau teisėjauti "Chelsea" rungtynėms, nes sergu už šią komandą. UEFA užpildome deklaracijas, kokios lygos ar komandos žaidimą stebime. "Chelsea" turbūt negalėčiau teisėjauti ir per Čempionų lygos grupės varžybas. Taip pat pasirašome, kad nedalyvaujame jokiose lažybose. Tai baisi problema. Prieš dešimt metų sulaukdavau įvairių klausimų. Tačiau dabar komandos pačios derasi ir stato pinigus. Nekart rašiau pranešimus, kai man įtarimų sukėlė žaidimas. Džiaugiuosi, kad ir Lietuvos futbolas smarkiai valosi, kad buvo nubaustas "Šilas".

– Krepšinio Eurolygoje leidžiama teisėjams įteikti dovanas. Ar malonių siurprizų sulaukiate ir jūs?

– Leidžiamos dovanos iki 200 eurų vertės. Dažniausiai tai komandos sportiniai marškinėliai, gairelė, ženkliukas. Juos išdaliju.

– Internete klajoja linksmi vaizdo klipai, kai teisėjai specialiomis putomis pažymi liniją prieš žaidėjus ar kamuolį. Ar jums neteko patirti kuriozų?

– Pirmiausia jos pradėtos naudoti Lotynų Amerikoje. Dabar tai ne putos, bet savaime išnykstantys dažai. Pirmą kartą panaudojau per Baltarusijos ir Liuksemburgo rinktinių rungtynes. Spustelėjau flakoną taip, kad rankos tiesiog paskendo dažuose. Buvo ir kitokių nutikimų. Pernai per "Trakų" ir "Žalgirio" rungtynes ruošiausi už pražangą parodyti žaidėjui kortelę, tačiau pajutau, kad palikau per pertrauką drabužinėje. Pagelbėjo rezervinis arbitras. Kai vykau į draugiškas rungtynes Marijampolėje, pamiršau šortus – irgi padėjo vietos teisėjai.

– Jūsų draugai tikriausiai juokauja, kad pasisveikinęs, tarkime, su Z.Ibrahimovičiumi ilgai neplaunate rankų. Ar jus daro įtaką  futbolo žvaigždžių autoritetas?

– Europos turnyrai – ne mūsų A lyga, kur pažįstu visus žaidėjus ir sveikinamės vardais. Dirbti su žvaigždėmis netgi lengviau, nes apie juos – daugybė informacijos, galima išleisti enciklopediją. Be to, teisėjų brigada savaitę prieš rungtynes analizuoja situacijas, sudėtingus epizodus, žaidėjų ypatumus, kaip sekėsi anksčiau dirbusiems arbitrams. UEFA turi solidžią informacijos bazę.

– Po aukščiausio lygio rungtynių Lietuvos A lyga – lyg senas, sulėtintas filmas?

– Sunkiau ne grįžti čia, bet išvažiuoti. Prieš "Manchester United" ir "Rostov" rungtynes teisėjavau "Jonavos" ir "Trakų" rungtynėms. Pirmos minutės būna sudėtingos, reikia įprasti prie ritmo. Kai komandos ilgai žaidžia vienoje aikštelės pusėje, prašau asistento stebėti, kas vyksta už mano nugaros. Per Portugalijos ir Farerų salų rinktinių rungtynes asistentą paskyriau stebėti C.Ronaldo. Kolega privalėjo žinoti, kur Cristiano, kur link jis juda, nes šis portugalas gali suvaidinti, jį gali persekioti varžovas, turime skaičiuoti pražangas prieš jį. Dažnai rezerviniam teisėjui skiriu stebėti atmosferą, kuri aikštėje – kitokia, nei matome iš tribūnų ar juo labiau žiūrėdami televizijos transliaciją. Gerbiu žaidėjus, kurie moka spausti teisėją, tačiau ne išpūtę akis ar keikdamiesi.

– Kuri iš akistatų su garsiais futbolininkais jums įstrigo labiausiai?

– Ko gero, mano pirmosios rungtynės Europos taurės turnyre, kai Londono "White hart Lane" stadione žaidė anglų "Tottenham Hotspur" ir airių "Shamrock Rovers". Prie "Tottenham Hotspur" baudos aikštelės varžovai sugriebė už marškinėlių Jermainą Defoe – tą patį, kuris neseniai Lietuvos rinktinei įmušė įvartį. Sušvilpiau, o 170 cm ūgio futbolininkas paklaikusiomis akimis pribėgo prie manęs. Sakau: pražanga tavo naudai, o Jermainas: taip, bet leisk mums žaisti! Supratau, kad reikia teisėjauti kitaip. Vėliau, kai jį stūmė, nešvilpiau, po to bandė pargriauti antrą, trečią kartą. Išlaukiau ir galiausiai po J.Defoe perdavimo Romanas Pavliučenka galva pelnė įvartį. Todėl anglų futbolą daug kas ir myli, nes daug kovos, žaidėjai fantastiškai tvirtai stovi ant kojų. Ne taip, kaip pas mus ar pietiečius – vos timptelės ir krenta. Beje, įvesčiau taisyklę, kad už vadinamąjį nardymą, jei nematė teisėjas, net ir po rungtynių, peržiūrėjus vaizdo įrašą, būtų galima griežtai nubausti.

– Kuris futbolo arbitras jums padarė didžiausią įspūdį?

– Pažįstu visus elito teisėjus, todėl sudėtinga spręsti. Tačiau nė vienas neprilygsta, kai prieš didelę auditoriją išeina kalbėti P.Colina, – tylu it klasėje pas griežtą mokytoją. Kai pradėjau teisėjauti, tuomet dar žaidęs Audrius Žuta kartą man pasakė: tu – kaip vokietis Markusas Merkas. Tai man buvo didžiausias komplimentas, nes tuomet tai buvo geriausias teisėjas. Dabar savo sprendimais man imponuoja vienas perspektyviausių arbitrų lenkas Szymonas Marciniakas, taip pat vokietis Felixas Brychas, anglas Markas Clattenburgas, kuris persikels gyventi ir teisėjauti į Saudo Arabiją.

– Kas realiau: Lietuvos rinktinė pateks į Europos čempionato finalo turnyrą ar klubas – į Čempionų lygos grupės varžybas?

– Greičiau rinktinė, juolab dalyvių gretos plečiasi. Tačiau reikia kryptingai dirbti, yra pavyzdys – islandai.  Būsiu neromantiškas, bet klubų perspektyvos – kuklesnės. Viską lemia pinigai. Patyriau šoką sužinojęs, kad su Vilniaus "Žalgiriu" žaidusio Zagrebo "Dinamo" biudžetas – 30 milijonų eurų! O ką ši komanda nuveikė Čempionų lygoje?

– Prognozuokite: kas šį sezoną laimės Čempionų lygą?

– Tamsusis arkliukas yra "Monaco". Tačiau manau, kad laimės Turino "Juventus".

– Jūsų svajonių rungtynės?

– Maloniausia teisėjauti Anglijoje. Stadionai – be bėgimo takų, azartiškos tribūnos, bekompromisė kova. Kai buvome "Premier" lygos teisėjų kursuose, žiūrėjome varžybas Liverpulio "Anfield" stadione. Atmosfera – fantastiška! Mano mokytojas Peteris Jonesas, "Leicester City" gerbėjas, emocingai per radiją klausėsi net 5-osios lygos rungtynių transliacijos!

– Iš Lietuvos 2-osios lygos teisėjauti – į Čempionų lygą. Kaip įveikti savo ego?

– Labai padeda komanda. Daug metų dirbame su Vytautu Šimkumi, o prieš kelerius metus atėjo Vytenis Kazlauskas – teisėjų dinastijos atstovas. Pirmi jo žodžiai – noriu teisėjauti Čempionų lygoje. Tąkart atsakiau: būkime realistai, vaikščiokime ant žemės, bet jis sugebėjo pakeisti mūsų mąstyseną.

– Neseniai iš Kauno su šeima persikėlėte gyventi į Rumšiškes. Ar jūsų atžalos mėgsta futbolą?

– Vyriausiam Mariui birželį sukaks dvylika. Jis žaidžia krepšinį. Mantui sukaks dešimt, norėjome, kad jis irgi pasirinktų krepšinį, tačiau po Sočio žiemos olimpiados sūnus pareiškė: krepšinis – mergaičių sportas, vos prisilieti ir švilpia, todėl žaisiu ledo ritulį. Ši sporto šaka man – egzotika, nežinojau, kad Kaune yra net dvi ledo ritulio komandos. Sportuojantys sūnūs man – didelė atgaiva, stengiuosi nepraleisti jų varžybų. O dukrai Ugnei sukaks penkeri. Ji, vos išgirsta muziką, iškart pradeda šokti.

Sporto teisėjui reikia gyventi vienam arba turėti šeimą, kuri jį absoliučiai palaikytų. Mano žmona Rita išlaiko neįtikimą krūvį – viena, trys vaikai, namo statybos... Ir kaip ji tai sugeba?! Tarptautiniuose kursuose mums tvirtina: atminkite, svarbiausia – šeima, po to – darbas, ir tik trečioje vietoje – teisėjavimas. Pagalvoju: apie ką kalbate? Tačiau kai buvo sunkesnis laikotarpis, kelios prastesnės rungtynės, suvokiau, kad paskyrimai teisėjauti gali labai greitai baigtis. O kas svarbiausia ir pastoviausia? Tik šeima. Ji visada kartu džiaugsis ir liūdės. Neįmanoma apsakyti, ko vertas vien dukters apkabinimas, kai grįžtu iš kelionių namo.