Mokytojas: himnas nepadarys vaikų didesniais patriotais

Tai, kad Kaunas yra patriotiškiausias ir lietuviškiausias Lietuvos miestas, niekam ne paslaptins. Šis mitas taip įaugęs į kauniečių širdis, kad jo niekaip neišrausi. O kai tas kaunietis dar gauna galimybę „papatriotinti“ savo miestiečius, tada lauk drastiškų sprendimų. Kauno miesto savivaldybės taryba tokio sprendimo nepabijojo ir ryžtingai nusprendė, kad visi Kauno mokiniai nuo 2014 m. sausio 6 d. privalės pirmadieniais 8 val. giedoti himną. Gerai, kad bent nutarimas rekomendacinio pobūdžio.

Pati sprendimo motyvacija – neaiški. Lyg ir bandoma aiškinti, kad krenta jaunuolių tautinis sąmoningumas. Tik neaišku, kaip tai buvo nustatyta? Nutarimą priėmę Kauno tarybos nariai prieš siūlydami priimti minties ir pasirinkimo laisvės apribojimais atsiduodančias rekomendacijas nepasivargino pastudijuoti kultūros psichologijos vadovėlių. Galbūt patriotizmas ne menksta, o keičiasi jo raiškos forma? Sovietinės propagandos mechanizmą iš savo protų išgyvendinę mokytojai puikiai suvokia, kad patriotizmas reiškiasi ne perdėto emocinio patoso prisodrintais lozungais ir prievartinėm maldom tėvynei, o kasdieniais nematomais darbais, kūrybiškumo ir mąstymo laisvės ugdymu, raginimu atrasti tai, kas mokiniui asmeniškai savo šalyje yra svarbu, bet kas nebūtinai yra visuotina. 

Manau, Vladimiro Putino, nors galbūt greičiau Šiaurės Korėjos patrioto Kim Jong-Uno, veiksmus primenantis (vis tik mūsų vadukai tik rekomenduoja!) savivaldybės sprendimas – tai tautinių simbolių profanizacija, jų simbolinės prasmės sumenkinimas. Galbūt savivaldybės klerkams trūksta tautinės motyvacijos ir pilietinio sąmoningumo, tad jos stoką bando kompensuoti tokiais diktatoriškais siūlymais? Himno giedojimo praktika jau buvo naudojama prieš kelerius metus. Rezultatas – jokio.  Himnas nepadarys vaikų didesniais patriotais, nes tai paversta prievole. Himno giedojimas – šventinis, sakralus veiksmas, o ne formalus ir oficialus aktas, kaip kad kokioj Šiaurės Korėjoj. Prieš teikiant tokias rekomendacijas, Kauno valdininkams derėtų susipažinti su įvairių dalykų ugdymo programoms ir mokyklose vykdomais projektais. Tuomet jie pamatys, kad mokykloje pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymas integruotas į ugdymo programas. Mes, mokytojai, jį ugdome, ragindami mąstyti ir kurtis savo asmeninį santykį su savo šalimi, kalba, istorija.

Tiek himnas, tiek kiti tautiniai simboliai turėtų būti pristatomi kaip sakralūs tautos istorijos elementai, bet reikia suvokti vieną elementarų dalyką – bet kokį iškilmingumą ir sakralumą sudaro dienos ar progos išskirtinumas. Nesunku numatyti dabartinio užmojo eigą – nuo įkvepiančio pasididžiavimo savo tauta iki visiško kracho: pirmąjį iškilmingo giedojimo pirmadienį mokytojas su įkvėpimu papasakos, kodėl svarbu mokėti himną ir išpažinti savo tautiškumą jį giedant; antrą iškilmingo giedojimo pirmadienį mokytojas pakartos tą pačią kalbą, o trečią jis pakartoti nebespės, nes, pradėjus pirmą sakinį, klasėje pasigirs: Mokytojau, mes jau tai žinom. Taigi iškilmingumas virs prievole, po to – rutina ir, tikėkimės, nepasieks performanso stadijos.

Nenuostabu, kodėl Lietuvos sąjūdžio Kauno skyrius ir kitos patriotiškai nusiteikusios organizacijos suskubo pritarti tokiam Kauno savivaldybės sprendimui. Mūsų visuomenė dar neišaugusi iš naiviai emocionalaus santykio su savo istorija, kalba ir tautiniais simboliais. Vis dar bandoma atskirus individus suvaryti į kolektyvinę bandą ir įdiegti vieną vienintelę tiesą. Kitais žodžiais tariant, perrašyti komunizmo dokumentus pagal patriotizmo ideologiją. Nesuvokiama, kad ir be didingų lozungų tėvynę galima mylėti.

Prieš apraudant blėstantį patriotiškumą ir priimant neaiškiais prietarais pagrįstas rekomendacijas, reikėtų gerai pagalvoti, ar tik ne toks nekritiškas santykis su savo istorija ir naivus įsitikinimas, kad per prievartinį vertybinį diegimą galima išlaikyti neišsivaikščiojusią tautą, nėra pagrindinė patriotizmo mažėjimo (o gal ir masinės emigracijos) priežastis. Manau, kiekvienas pilietiškai sąmoningas mokinys ar mokytojas dabar kelia sau klausimą: kam gerbti valstybę (šiuo atveju – miestą), kurios valdininkai mano, kad esu toks primityvus ir degradavęs, jog be nurodymų iš aukščiau nesugebu vertinti savo kultūros ir istorijos? Tad Kauno miesto tarybos rekomendaciją profanizuoti Lietuvos himną drąsiai pavadinčiau įžeidimu pilietiškai sąmoningiems, iš tuščiavidurio patriotinio patoso išaugusiems mokytojams bei mokiniams. Bet... kaip sako legendinė gandro snape įstrigusi Parodos kalno varlė: Kaunieti, nepasiduok! Ir čia galima gyventi! Nesvarbu, kad pamažu tampame panašūs į stagnuojančio provincializmo oazę.

O dabar, kaip sakė vienas Hitlerio režimą sukritikavusių visuomenės veikėjų: gerbiamieji mano darbovietės steigėjai, jau galite rekomenduoti parašyti šio straipsnio autoriaus nekrologą...