Vaizdo stebėjimo kameros: naudingos ar nereikalingos?

Didžiųjų šalies miestų centrai nusėti vaizdo stebėjimo kameromis, praeivius stebinčius ištisą parą. Ir nors jų įrengimo bei eksploatavimo kaina yra konfidenciali, pareigūnai tikina, kad stebimose vietose nusikaltimų sumažėjo žymiai.

Anot Žmogaus teisių stebėjimo instituto, Lietuvoje niekada nebuvo atlikta kaštų ir naudos analizė, o kamerų steigimas esą yra pavojinga ir nebekontroliuojama tendencija.

Akyliausiai stebi miesto centrus

Vaizdo stebėjimo kameros dažniausiai įrengiamos miestų centruose, miegamuosiuose rajonuose jų praktiškai nėra – ten gyvenamuosius namus ar kitus pastatus dažniausiai prižiūri privačios saugos tarnybos. Šiuo metu visoje sostinėje yra 95 vaizdo stebėjimo kameros, Kaune jų arti 80.

„Turime ir tabore gal tris kameras, bet daugiausiai Gedimino, Konstitucijos prospektuose, Pilies g., Rotušės ir Katedros aikštėse – jaunimo susibūrimo vietose, taip pat prie naktinio pasilinksminimo vietų – naktinių klubų“, – interneto portalui lrt.lt sakė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (VPK) Operatyvaus valdymo skyriaus viršininkas Rolandas Šepetys.

Kaune vaizdo stebėjimo kameros dažniausiai įrengtos Laisvės alėjoje, Senamiestyje, Karaliaus Mindaugo prospekte, Savanorių prospekto sankryžose. Kai vyksta masiniai renginiai, pasak Kauno apskrities VPK Operatyvinio valdymo skyriaus budėtojų poskyrio viršininko Jono Stonio, kameros yra nukreipiamos ten.

Anot pareigūnų, kameros žymiai sumažino nusikaltimų skaičių, tačiau linkę į nusikaltimus asmenys budrūs – iš anksto apsižiūri, ar toje vietoje nėra vaizdo stebėjimo kamerų. „Iš pradžių, kai tik įdiegė kameras, darėme analizę ir stebėjome – buvo staigus sumažėjimas [nusikaltimų]. Dabar jau apsiprato žmonės, didžioji dalis gyventojų žino, kad tos vietos [kur įrengtos kameros] yra stebimos. Jeigu mąsto kažką padaryti, tai eina į tas vietas, kur nėra kamerų“, – tikino R. Šepetys.

Vadina pavojinga tendencija

„Lietuvoje, skirtingai nei kitose šalyse, niekada nebuvo atlikta kaštų ir naudos analizė. Pavyzdžiui, išeina koks nors savivaldybės politikas ir pasako, kad jūsų saugumui įrengė daugiau kamerų bei pateikia pavyzdžių, kad dėl kamerų senamiestyje sumažėjo nusikalstamumas. Bet niekas iš tikrųjų jokios analizės nėra atlikęs – gal pažiūrėkime, kaip pasikeitė gyventojų sudėtis per dešimt metų ir paaiškės daugiau“, – pasiūlė Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius.

Jo nuomone, kamerų steigimas yra pavojinga ir nebekontroliuojama tendencija Lietuvoje. Suabejoti dėl kamerų veiksmingumo esą verčia ir šio instituto inicijuota akcija troleibuse, kuriame buvo įrengta vaizdo stebėjimo kamera. „Padarėme savo socialinį eksperimentą – inicijavome muštynes ir alkoholio gėrimą – jokios reakcijos. Nei vairuotojas sureagavo, nei troleibusų parkas, nei policija“, – stebėjosi H. Mickevičius.

„Iš tikrųjų Lietuvoje šiuo požiūriu yra visiška betvarkė, dominuoja toks mąstymas, kad jeigu man kažkas nedraudžia, tai aš galiu. Ir plinta tos kameros, kur dabar tik jų nėra Lietuvoje: ir gatvėse, ir privačiose vietose, ir pan...“ – tęsė pašnekovas.

Pasak H. Mickevičiaus, iniciatyvų rodymas įrengti daugiau vaizdo stebėjimo kamerų labai panašus į viešųjų ryšių akcijas, o už to esą stovi verslo interesas, mat įmonės, gaminančios ir prižiūrinčios šiuos prietaisus, turi iš to naudą.

„Kamerų gal ir reikia, bet į tą dalyką turime žiūrėti labai rimtai ir solidžiai – parodyti, kad tai naudinga, o ne kažkas turės iš to materialinės ar politinės naudos, – pabrėžė H. Mickevičius ir patikslino: – Turi būti įrodoma, kad tai yra būtina siekiant visuomenei reikšmingo tikslo – parodyti, kas tas tikslas, pvz., kurioje nors teritorijoje padidėjo nusikalstamumas arba vagysčių skaičius, yra aiški problema. Taip pat ta priemonė turi būti proporcinga siekiamam tikslui, pvz., jeigu tikslas yra sumažinti nusikalstamumą kurioje nors vietoje, tai reikia parodyti, kad kitų veiksmų/ priemonių, mažiau ribojančių žmonių privatumą, tiesiog nėra arba jos bus labai neefektyvios. Tą turėtų įrodyti privati įstaiga, savivaldybė ar privatus asmuo.“

Dažniausi – viešosios tvarkos pažeidimai

Anot H. Mickevičiaus dažniausiai užfiksuojami labai smulkūs pažeidimai – alkoholio gėrimas, pasistumdymai. „Mes taip pat turime daug ateinančių žmonių, kurie sako, kad jokios naudos iš tų kamerų“, – sakė H. Mickevičius. Jis prisiminė atvejį, kai iš jo paties pavogė radiją sostinėje esančioje Didžiojoje g. ir, paprašęs policijos peržiūrėti kameras, nesulaukė jokios reakcijos, mat tai esą nieko neduos.

J. Stonio teigimu, Kaune kameromis dažniausiai užfiksuojami viešosios tvarkos pažeidimai. Per pusmetį policijos darbuotojai vyko 153 kartus, kur buvo matyti viešose vietose geriantys alkoholinius gėrimus asmenys, 23 kartus buvo užfiksuoti žmonės, kuriems reikalinga socialinė pagalba – 15 iš jų iškviesta greitoji medicininė pagalba. „37 kartus buvo užfiksuoti kelių eismo taisyklių pažeidimai – kitą kartą per Laisvės alėją važiuoja be leidimo ar mašiną stato neleistinoje vietoje. 32 kartus kameros užfiksavo muštynes, būna, kad kameros užfiksuoja narkotines medžiagas vartojančiuosius“, – atvejus vardijo J. Stonys.

Pasak H. Mickevičiaus, žmonės turi būti įspėjami tose vietose, kur pastatytos kameros, kad ten yra vykdomas stebėjimas – tai esą pagarba žmogiškajam orumui. „Sako: kas iš to, kad pakabinsim įspėjimą – nieko nepagausim. Bet tikslas yra ne pagauti, o užkardyti, kad nebūtų teisės pažeidimų. Jeigu nekabinsime įspėjamųjų lentelių, tai bus nepagarba žmogui“, – įsitikinęs H. Mickevičius.