V. Ušackas: problema – ne santykių su Rusija „perkrovime“ (interviu)

Lietuva turėtų įteisinti lenkiškų pavardžių rašybą, o santykiuose su Rusija svarbu pripažinti, kad nuomonės ne visada sutaps, tačiau šalys visada liks kaimynėmis. Tokios nuomonės laikosi šiuo metu specialiojo ES atstovo pareigas Afganistane einantis Vygaudas Ušackas, rudenį tapsiantis ES ambasadoriumi Rusijoje. Interviu portalui diena.lt buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras papasakojo apie darbo Afganistane subtilybes, Lietuvos indėlį tarptautinėje veikloje bei dabartines šalies politikos problemas.

- Ambasadoriau, šį mėnesį sukanka 3 metai, kai esate specialusis ES atstovas Afganistane. Kokie įspūdžiai? Kaip atrodo Jūsų darbotvarkė?

- Treji metai Afganistane atstovaujant 27 Europos Sąjungos valstybėms - tai nepakartojamos patirties įgijimas konflikto zonoje, bendraujant su šalies ir regiono politiniais, religiniais bei pilietinės visuomenės atstovais, dirbant kartu su JTO, JAV, Japonijos, Indijos, Turkijos, Kinijos, Rusijos, Australijos bei kitų šalių diplomatais bei politikais. 3 metai Afganistane - tai tarsi atsinaujinimas, sugrįžtant į tarnybos kariuomenėje laikus, kur svarbu laikytis disciplinos, sugebėti pakelti fizinį krūvį bei moralinę pusiausvyrą ekstremalių situacijų atvejais. Per trejus metus turėjau unikalią galimybę tiesiogiai susipažinti su įspūdinga ir pilna iššūkių šalimi - Afganistanu, pabandyti suprasti politinio islamo ir jo atskirų šakų poveikį žmonių gyvenimui.

Darbas konflikto zonoje reiškia, kad reikia būti pasiruošusiam dirbti 24 valandas, 7 dienas per savaitę. Rytą pradedu 6 valandą – mankšta ir rytiniu pabėgiojimu, tai man yra tarsi „atsivėrimas pasauliui“: praėjusios dienos atliktų darbų ir šios dienos uždavinių apmastymas. 7-8 valandą – pusryčiai, skaitant ar peržiūrint dokumentus, per naktį gautų elektroninių žinučių atsakymai. Tai, bene, produktyviausias dienos laikas, kai niekas netrukdo susikaupus peržiūrėti ar baigti ruošti svarbius dokumentus. Nuo 8 val. ryto iki 19 val. vakaro – darbas susitinkant su vietos ar užsienio politikos, verslo, bendruomenių ir genčių atstovais, vizitai į projektus, kuriuos ES finansuoja (mokyklos, globos namai, žemės, ūkio objektai, policininkų apmokymo centrai ir kt). Vakaras dažnai užbaigiamas darbine vakariene arba VTC konferencija, kuri dėl laiko skirtumų su Niujorku ar Vašingtonu gali vykti vėlai vakare ar net vidury nakties. Kabule dėl skirtingų laisvadienių nei Europoje (Afganistane savaitgalis yra ketvirtadienį ir penktadienį), visiškai laisvą realiai turiu tik vieną pusdienį - penktadienio, rytą, iki kol pabunda Briuselis...

Beveik kas mėnesį porai dienų vykstu į vieną iš regiono šalių: Pakistaną, Turkiją, Indiją, Saudo Arabiją, Jungtinius Arabų Emyratus ar Vidurio Azijos šalis aptarti regioninio bendradarbiavimo klausimus bei bendrus paramos teikimo projektus.

- Kadangi šiame poste Jums liko mažiau kaip 5 mėnesiai, gal jau galite apibendrinti savo darbo rezultatus?

- Per trejus metus padaryta akivaizdi pažanga Afganistane. Tačiau ši pažanga yra trapi ir jos išlaikymui bei pasiekimų sutvirtinimui bus reikalinga ilgalaikė ES ir tarptautinės bendruomenės parama po 2014-ųjų, kai Afganistaną paliks užsienio šalių karinės pajėgos. Per tuos trejus metus, man vadovaujant atstovybei, ES įgijo žymiai didesnį politinį svorį ir įtaką, formuojant tarptautinės bendruomenės politiką Afganistano ir regiono atžvilgiu, skiriant tikslesnę ir efektyvesnę paramą ūkio atsigavimui, gerinant žmogaus ir ypač moterų teises, skatinant regioninį bendradarbiavimą bei kuriant pagrindus taikai ir susitaikymui. ES bendro darbo su kitų šalių partneriais rezultatas: apie 8 mln. vaikų, tarp jų – 2,5 mln. mergaičių, lanko mokyklas, apie 62 proc. gyventojų turi galimybę naudotis pirmąja medicinine pagalba. Praėjusiais metais iš ES lėšų pradėjome Muitinės akademijos statybą, šiais metais duris atvers Policijos koledžas ir Kriminalistikos departamentas Kabule, pasienyje įrengti nauji muitinių ir pasienio postai, ūkininkai jau gali naudotis sertifikavimo laboratorijomis, kurios padeda atverti kelią žemės ūkio produktų eksportui į užsienio šalis. Tikiuosi, iki mano išvykimo iš Kabulo užbaigsime derybas dėl ES ir Afganistano Partnerystės sutarties, kuri teisiškai įtvirtins mūsų santykius ateinantiems 10-čiai metų. Šiuo metu ES viduje vyksta derybos dėl 7 metų finansinės perspektyvos, kurioje bus numatytos ženklios lėšos paremti Afganistano ekonominį ir socialinį vystymąsi. Savo ruožtu, praėjusių metų liepos mėnesį aš vadovavau ES delegacijai derybose Tokijuje, kur kartu su 60 valstybių atstovais pasirašėme „Tokijo tarpusavio atsakomybės dokumentą“, pagal kurį parama Afganistanui bus teikiama atsižvelgiant į šalies daromą pažangą: rengiant ir organizuojant prezidentinius rinkimus 2014 pavasarį, laikantis žmogaus ir ypač moterų teisių, kovojant su korupcija, sukuriant palankias sąlygas vidaus ir užsienio investicijoms į labai turtingus gamtinius resursus, kurių panaudojimas įgalins šalį generuoti pajamas.

- Kaip vertinate Lietuvos vaidmenį tarptautinėje arenoje? Kiek Lietuvos balsas lemia sprendžiant tarptautines problemas?

- Aš manau, kad atskirais etapais praeityje mes parodėme, kad galime formuluoti ir įgyvendinti tarptautines iniciatyvas siekiant savo bei bendrų su kitomis šalimis interesų. Turiu omenyje Lietuvos inicijuotą „Vilniaus-10“ - Vidurio ir Rytų Europos šalių sambūrį ir bendrą politinę veiklą siekiant narystės NATO. Taip pat buvusio prezidento Valdo Adamkaus tarpininkavimą, sprendžiant Ukrainos vidaus politinę krizę ar reikštą paramą Gruzijai tarptautiniuose forumuose. Dėl įvairiapusės ekonominės ir kultūrinės diplomatijos sukūrėme gerus santykius su Rusija, o Kaliningrado sritis netapo „kliūtimi“ stojimo į NATO ir ES kontekste.

Šiemet sukanka 10 metų, kai Lietuva yra ES ir NATO narė. Per tą laiką pasikeitė Lietuva, pasikeitė ir šios organizacijos. Dar labiau pasikeitė tarptautinė ekonominė ir politinė situacija pasaulyje. Į tarptautinę areną drąsiau ir tvirčiau žengia nauji ekonominės ir politinės įtakos centrai: Kinija, Indija, Australija, Brazilija, nauji regioniniai dariniai. Lietuva turėtų toliau giliau integruotis į ES ir NATO, tuo pačiu darant įtaką šių organizacijų politiką tiek mūsų artimosios kaimynystės atžvilgiu, tiek ir pasinaudojant ES įtaka pasaulyje siekti savo ekonominių ir politinių interesų raiškos užsienio šalyse. Artėjantis pirmininkavimas ES, kuri, nors ES užsienio reikalų tarnyba perėmė svarbiausias atstovavimo funkcijas, vis dėlto suteikia išskirtinių galimybių Lietuvai daryti įtaką ir kartu su ES partneriais įgyvendinti bendras ES užsienio, saugumo, taip pat ekonominės politikos kryptis. Lietuva taip pat pretenduoja į garbingą ir labai atsakingą poziciją - šį rudenį tapti JTO Saugumo Tarybos Nenuolatine nare dvejiems metams. Mums būtina pasimokyti iš prieš metus patirto kartaus pralaimėjimo kandidatuojant į JTO Generalinės Asamblėjos prezidento postą ir, išnaudojant profesionalios Lietuvos diplomatinės tarnybos patirtį ir patarimus, siekti JTO Nenuolatinės Tarybos nario vietos. Tai atvertų dideles galimybes Lietuvos, o per jos darbą Saugumo Taryboje, ir visos ES interesų raiškai svarbiausioje pasaulio taiką ir saugumą užtikrinančioje institucijoje - JTO Saugumo Taryboje. Tikiuosi, kad šalies vadovai skirs reikiamą dėmesį ir lyderystę šiai istorinei galimybei įgyvendinti.

- Kalbant apie Lietuvos užsienio politikos formulavimą – ar šis procesas, Jūsų nuomone, apskaičiuotas ir nuoseklus, ar visgi trūksta ilgalaikio strateginio mąstymo?

- Pasiekus fundamentalius Lietuvos nacionalinius interesus - narystę ES ir NATO, regis, užsienio politika tapo nebe tokia aktuali, kokia buvo anksčiau. Būdamas Užsienio reikalų ministru, aš skatinau diskusiją apie Lietuvos užsienio politikos interesus globalizacijos sąlygomis. Būtų naudinga, jog tokia diskusija, padedanti formuluoti Lietuvos užsienio politikos gaires, vyktų tarp politinių partijų ir pretendentų į valstybės vadovo postą. Užsienio politika neatsiejamai susijusi su globalia ir vidaus ekonomika, prekyba ir investicijomis, migraciniais srautais, inovacijomis, saugumo politika. Todėl ji nusipelno žymiai didesnio dėmesio ir strateginės vizijos formulavimo aukščiausiu lygiu.

- Buvote vienas aktyvesnių užsienio reikalų ministrų Lietuvos istorijoje, nemažai dėmesio skyrėte Lietuvos santykiams su Rytų kaimynais, visų pirma, Baltarusija ir Rusija. Kaip vertinate dabartinės vyriausybės užsienio politikos programą, tiksliau, skambiai pristatomą santykių su Rusija „perkrovimą“? Ar būtumėte žengęs panašiu keliu?

- Aš visada pasisakiau ir dirbau už Lietuvos nacionalinių interesų raišką: gilesnę integraciją į ES ir NATO, abipusiškai gerų ir naudingų santykių su kaimynais vystymą, energetinių šaltinių diversifikavimą bei aktyvią ekonominę diplomatiją šalies gerovės labui. Tai ypač buvo aktualu, kai 2009-ų metų pabaigoje per Lietuvą nuvilnijo ekonominė krizė, o mano vadovaujama diplomatinė tarnyba susitelkė ties naujų rinkų Lietuvos ūkio subjektams paieškos bei tradicinių rinkų išlaikymo ir stiprinimo. Dirbome petys petin su Ūkio ministerija ir verslu, pritraukiant užsienio investuotojus į Lietuvą, padedant Lietuvos įmonėms išlaikyti ir surasti naujas rinkas. Stengėmės sutelkti lietuvius, gyvenančius įvairiuose pasaulio kraštuose burtis į profesines sąjungas ir asociacijas bei žiniomis, siūlymais ir veiksmais padėti Lietuvai pasinaudoti globalios ekonomikos suteikiamomis galimybėmis.

Santykių su Rusija problema nėra santykių su Rusija „perkrovime“. Galima teigti, jog santykiai su Rusija nebuvo „prikrauti“, jiems trūksta pozityvios darbotvarkės. Manau, kad žymiai svarbiau sutarti tarpusavyje, kokie yra mūsų nacionaliniai interesai Rusijos atžvilgiu ir kaip mes galime kurti abipusiškai naudingus santykius, pripažįstant, jog ne visada sutarsime, tačiau visada išliksime kaimynais. Na, o dabartinės vyriausybės užsienio politiką bus galima vertinti tada, kai ir kaip ji pasitarnaus Lietuvos energetinės nepriklausomybės stiprinimui, ekonomikos konkurencingumo didinimui, prekybos plėtrai bei politinio dialogo vystymui, sprendžiant dvišalius, taip pat bendros kaimynystės klausimus.

- Lietuvoje kalbama apie santykių su Lenkija atšalimą. Lenkijos užsienio reikalų ministras yra pasakęs, kad santykių dinamika galima tik įteisinus pavardžių rašybą lenkiškomis raidėmis. Jūs pats neseniai pasirašėte kreipimąsi į Lietuvos vadovus, kviečiantį įgyvendinti šį norą. Jūsų nuomone, tai kilstelėtų santykius į kitą lygmenį? O gal Lenkija gautų pretekstą manipuliuoti Lietuva?

-Jau kuris laikas dėl abiejose sienos pusėse tvyrančio nepasitikėjimo santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos klostosi ne taip atvirai ir dalykiškai kaip turėtų būti tarp valstybių, įvardijusių save strateginėmis partnerėmis.

Veiklą iš esmės sustabdė tarpparlamentinė Lietuvos ir Lenkijos parlamentarų grupė. Viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirsdavo aukštų politikų neapgalvoti ir karingi pareiškimai. O kalbėtis reikia ne tik su vadovais, bet ir su visuomenės veikėjais. Būtina skatinti ryšius ir geresnį vienas kito pažinimą tarp įvairių profesijų atstovų, taip pat ir tarp žurnalistų, skatinti jaunimo mainus, plėtoti prekybą ir investicijas. Naujai sukurtas J. Giedroyco forumas kaip tik ir siekia skatinti tiesioginius mokslo, meno, kultūros, švietimo sferoje dirbančių žmonių kontaktus bei iniciatyvas, jaunimo mainus, taip pat „išdiskutuoti“ skaudžias praeities temas, priminti mūsų tautoms praeities pasiekimus bei keisti mūsų santykius „iš apačios“. Įteisinusi lenkiškų pavardžių rašybą, Lietuva pademonstruotų ne tik europinę valią ir supratimą, jog vardas bei pavardė yra piliečio privati nuosavybė, kurią valstybė yra įsipareigojusi gerbti Konstitucijoje, bet ir žengtų labai svarbų žingsnį, galintį užtikrinti glaudesnį abiejų valstybių ir tautų bendradarbiavimą.

Suteikdama palankiausias sąlygas mažumoms, Lietuva skatintų likti šalyje kvalifikuotus žmones, stabdytų migraciją. O tai jau yra dalykai, kuriuos įgyvendinus Lietuva ne „šoktų pagal Lenkijos dūdelę“ ar būtų „manipuliuojama“, o su ja netgi konkuruotų dėl kvalifikuotos darbo jėgos, taip reikalingos Lietuvos ekonomikos konkurencingumui.

Savaime suprantama, kad lietuvių kalba, istorija, tradicijos yra raktas į tautos klestėjimą. Lenkijoje ir kitose valstybėse gyvenančių lietuvių padėtis ir interesai visada išliks mūsų dėmesio ir dvišalio dialogo centre.

Po 23-jų Nepriklausomybės metų, įstojimo į NATO ir ES bei įtakoje globalių procesų būtina įvertinti ir kurti naujus, modernius santykius tarp valstybės ir piliečio. Norėdami būti laimėtojais atviro, globalaus pasaulio sąlygomis, privalome žymiai efektyviau konkuruoti dėl rinkų, technologijų, inovacijų, taip pat ir kvalifikuotos darbo jėgos. Kiekvienas bando atsigriebti kuo didesnę rinkos „pyrago dali“. Laisvo žmonių, kapitalo, paslaugų, pinigų ir kultūrų judėjimo amžiuje svarbu išlaikyti lietuvių tautą jungiančius ekonominius, politinius ir teisinius pradus.

Aš tikiuosi, kad Lietuvos vadovai ir politikai pripažins šiuos globalius pokyčius bei darys neatidėliotinus sprendimus, kurie stiprintų politinius ryšius tarp svetimuose kraštuose esančių mūsų brolių ir seserų bei Lietuvos, sudarant galimybę dvigubai pilietybei, elektroniniam balsavimui, atstovavimui Seime, remiant lietuvių kalbos mokymus bei skatins investavimo ir prekybos plėtotės programas. Tai svarbūs ir būtini žingsniai Lietuvos sėkmei globalioje aplinkoje užtikrinti.

- Pasirinkimų ateičiai turėjote nemažai: ES savo ambasadas turi beveik 140 valstybių, daug kas matė Jus kandidatu į Lietuvos prezidento postą. Tačiau pretendavote tik į ambasadoriaus pareigas Rusijoje. Panašu, kad turite aiškią veiklos viziją. Kokius tikslus esate išsikėlęs?

- Remdamasis savo profesine ir politine patirtimi nekuriu ilgalaikių planų. Tikiu laisva rinka: poreikio ir pasiūlos jėga. Pastaruosius trejus metus esu pilnai užsiėmęs Afganistane - viename iš karščiausių ir sudėtingiausių pasaulio taškų. Myliu darbą, kurį atlieku bei žmones, su kuriais dalinuosi rizika ir atsakomybe. Vadovauti 130-čiai asmenų ir 20-ties tautybių atstovų kolektyvui bei atstovauti 27-ių (greitai 28-ių) valstybių interesams bendraujant su skirtingų šalių, tradicijų, religijų atstovais yra unikali patirtis, kurią ypatingai vertinu. Tačiau viskam yra savo laikas ir pokyčiai reikalingi. Praėjusį lapkritį, pamatęs skelbimą dėl konkurso į ES atstovybės vadovo vietą Rusijoje užimti, pateikiau paraišką. Po trejų intensyvių interviu ir apklausų, laimėjau konkursą atstovauti Europos Sąjungai vienoje iš svarbiausių strateginių partnerių - Rusijos Federacijoje. Numatoma, kad pareigas pradėsiu eiti šių metų rugsėjį. Na, o po ketverių metų vėl įvertinsiu vidaus ir tarptautinę politinę ir diplomatinę rinką bei priimsiu atitinkamus sprendimus.

- Užėmęs šį postą atstovausite visų Bendrijos šalių interesams. Ko iš ES ambasadoriaus Rusijoje tikisi pati Bendrija?

- ES ir Rusiją sieja dinamiški ekonominiai ryšiai (virš 310 mlrd. eurų prekybos apyvarta ir 120 mlrd. eurų vertės investicijų), bendri geostrateginiai iššūkiai nuo Irano ir Sirijos iki Afganistano, bendra kaimynystė, taip pat tarptautinių įsipareigojimų laikymasis gerbiant žmogaus laisves ir teises.

Dirbdamas glaudžiai su Rusijos Federacijos vadovybe bei reikšdamas ES interesus sieksiu plėtoti ES ir Rusijos strateginę partnerystę, siekiant modernizacijos, laikantis tarptautinių normų ir taisyklių.