Urėdas: daugeliui žmonių miškas dar tikrai tamsus

„Daugeliui žmonių miškas yra tikrai tamsus miškas ir atrodo, kad viskas galima – atvažiavai, nukirtai, pasiėmei ir išsivežei“, – interviu LRT.lt sakė Kauno miškų urėdijos urėdas Edmundas Kovalčikas. Įžengęs į mišką gali rasti kalnus suverstų šiukšlių, sulaužytų poilsiaviečių, o laužus, nors šalia įrengtos laužavietės, lietuviai nesibodi susikurti tiesiog ant stalo. Tačiau urėdas linkęs žiūrėti pozityviai – Kauno rajono miškai gausiai lankomi poilsiautojų, daugėja rekreacinių objektų ir, nors mažais žingsneliais, tautiečių kultūra vis dėlto auga.

Šią savaitę įvairiose šalies vietovėse buvo žadamas škvalas, tiesa, jis praslinko ir per daug žalos nepridarė. Tuo metu vasarą praūžė ne viena vėtra, ypatingai daug nuostolių patyrė Karmėlavos girininkija – birželį taip įsisiautėjo, kad Kleboniškio miške teko iškirsti nemažai miško. Kaip nukentėjo kiti Kauno rajono miškai?

Mes galbūt esame dėkingesnėje vietoje nei kitos urėdijos ir mažai ką pajutome. Suskaičiavome, kad valstybiniuose miškuose 16,5 tūkst. ha plote išversta apie 300 kubinių metrų. Nedaug mūsų miškus palietė ir 2010-aisiais buvęs škvalas. Jeigu kaimyninėse urėdijose buvo išversti didžiuliai plotai, tai pas mus tik 15 ha. Aišku, tai yra nuostolis, nes išbalansuoja suplanuotą kirtimų fondą. Be to, mediena po vėtrų dažnai būna apgadinta, tai jau nėra nupjautas medis ir iš jo išeina prastesnės kokybės daiktai. Iš ekonominės pusės škvalai yra smūgis žemiau juostos ir miškams tikrai nepadeda.

Kiek žinau, po vėtros negalima į mišką kelti kojos, nes tai nesaugu. Kiek laiko užtrunka išvalyti mišką?

Jeigu žinome, kad siautėja vėjai, tai po jų girininkijos specialistai organizuoja apžvalgines išvykas. Žinoma, reikia būti budriems ir laiku išvykti į mišką. Kartais medžiai užverčia kelius, galbūt rekreaciniuose objektuose laiką leidžia poilsiautojai, tad gali atsitikti nepataisomų dalykų. Budime nuolat ir, reikalui esant, stengiamės pirmieji atsirasti šiose vietose bei lokalizuoti pasekmes.

Sinoptikai prognozuoja, kad škvalai vis dažniau talžys Lietuvą. Ar miškai gali tam kaip nors pasiruošti?

Planuoti kažką sunku, bet ruoštis visada reikia. Yra sudarytos komandos, gal jos daugiau skirtos priešgaisriniams tikslams, bet visada pasirengusios. Žinoma, ne grybų rinkti važiuojame, reikia turėti ir atitinkamos įrangos: pjūklų, laužtuvų, kitos technikos, kuri galėtų surinkti medžius, patraukti juos nuo kelio ir išvežti.

Kokia situacija dėl gaisrų, ar šiemet jie gausiai niokojo Kauno regione esančius miškus?

Viskas priklauso nuo orų. Jeigu orai karšti, labai didelis pavojus kilti gaisrams. Ypatingai pavasarį, kai po žiemos žolinės dangos dar nėra, viskas išdžiūvę, ta sausa žolė dega kaip parakas.

Šie metai tokie nebuvo, nes nebuvo karštas pavasaris, dažnai pasikartojo lietūs. Tačiau prieš kokius 3–4 metus, kai buvo karštas pavasaris, budėdavome nuo ryto iki sutemų ir turėjome 8 gaisrus valstybiniuose ir 9 – privačiuose miškuose.

Važiuojant automobiliu pamiške dažnai matomi įspėjimai būti atsargiems miške, nekurti laužų. O ar užtektinai informacijos apie laužavietes, vietas, kur galima pasistatyti palapinę, įsikurti poilsiavietę?

Kauno rajonas turi dvi urėdijas – Dubravos miškų urėdiją ir mūsų Kauno miškų urėdiją. Mūsų labiausiai lankomi miškai yra Kleboniškio, Kulautuvos ir Vilkijos apylinkėse. Turime ir sveikatingumo takus, pritaikytus žmonėms su judėjimo negalia. Aišku, jie nėra labai ilgi – iki 3 km, kuriuos galima įveikti su dviračiu ar pėsčiomis. Tam tikrais atstumais yra išsidėstytos poilsiavietės. Kauno regione skaičiuojame 54 poilsiavietes.

Pakaunės miškai gana dažnai lankomi, žmonių srautas didžiulis.  Visose poilsiavietėse ir sausesniuose miškuose, kurie labiau mėgstami, lankytojų skaičius siekia nuo kelių iki keliolikos tūkstančių per dieną.

Daug žmonių, turinčių judėjimo negalią, pasinaudoja tais sveikatingumo takais?

Sakyčiau, kad tikrai tuo naudojasi. Žmogui norisi artimiau pabendrauti su gamta. Tas takelis nėra labai ilgas, bet tai yra miško aplinkoje. Galbūt nėra didelis srautas žmonių, bet vienas kitas, kuris šią problemą turi, atvyksta. Žmogui šito tikrai reikia, galbūt jis, turintis negalią, yra užsidaręs mieste esančiame bute, tikrai sunku gyventi, o pabendravęs su gamta, atgauna jėgas, kitaip pasijaučia. Jo sveikatingumui turi labai didelę reikšmę ir tuo reikia naudotis.

Ar patys miško lankytojai – kultūringi, kokia ta lietuvio kultūra miške?

Žmonių sąmoningumas kyla, bet pasitaiko visokių atvejų. Kai kurie veikia piktybiškai, išardo, sulaužo, tada mes atstatome, o jie vėl jie sulaužo ir žiūri, kas šią kovą laimės. Paprastai laimime mes, nes jiems atsibosta laužyti.

Vis dėl to kultūra kyla. Prieš dešimt metų ne tiek daug buvo rekreacinių objektų, takų. Kadangi buvo mažiau poilsiaviečių, tai mažiau ir niokojimo, o dabar, per paskutinius penkerius metus, kultūra visgi didėja, nors miškininkai turi įdėti daug darbo. Poilsiavietėse įrengiame laužavietes, šiukšliadėžes ir įrengiame tualetus. Galų gale, dabar paruošiame ir malkų, kad žmogui, atvažiavusiam į mišką, nereikėtų eiti, kirsti bet ką, kad negadintų medynų ar atskirų medžių. Aišku, kitas būna sukuria laužą ir ant stalo, bet tokių atvejų mažėja. Kitas tų sukrautų malkų nenaudoja ir nulupa stogo skiedras.

Kulautuvoje, kai iš akmenų sudėjome tris laužavietes, kitą dieną girininkas informavo, kad nė vieno akmens nebeliko. Kažkas atvažiavo, pastebėjo ir susirinko... Daugeliui žmonių miškas dar yra tikrai tamsus miškas ir jam atrodo, kad viskas galima. Atvažiavai, nukirtai, pasiėmei ir išsivežei. Bet reikia žinoti, kad elgtis bet kaip – negalima.

Kad ant stalo nevalia kurti laužo lyg ir savaime suprantama, nors, deja, ne visiems... O kokias kitas didžiausias klaidas žmonės daro, ką turėtų žinoti, atvykę į mišką, poilsiavietę?

Žmogus, atvažiavęs į mišką ar gamtą, neturėtų palikti blogiau nei jis rado. Jeigu paliks geriau nei rado, Lietuvoje bus gražu. Jeigu randi šiukšlę, paimk ir išmesk, nuverstą stalą ar suolą pastatyk. Nereikia galvoti, kad tai ne mano ar ne aš padariau...

Vaikštant po mišką gali pastebėti ir sukrautų šiukšlynų. Ar Kauno rajone tai yra didelė problema?

Pakaunės miškai labai lankomi, be to, aplink Kauną yra daug kolektyvinių sodų, kuriuose kiti gyvena žiemą-vasarą. Tuomet su šiukšlėmis atsiranda baisūs dalykai. Išsikraustydami ne visada veža tas šiukšles namo ar ten, kur galima išmesti. Tada į pamiškes nutrenkia, būna ir padangas, statybines atliekas palieka, tai reikia įdėti nemažai triūso.

Prieš keletą metų Kauno regione buvo gal 6 teritoriniai sąvartynai ir praktiškai nemokami. Kai jie išnyko ir liko vienas Lapėse, reikia mokėti didelius pinigus už šiukšlių išvežimą, dalis žmonių tuo nesinaudoja.

Ar sulaikote tokius pažeidėjus?

Per metus tokių pažeidėjų sulaikome po keletą, nubaudžiame, kad kitą kartą tokio darbo nedarytų. Dažniausiai žmogui geriau paaiškinti, tada susirenka ir išsiveža.

Nuo senų senovės lietuviai daug ką pasiimdavo iš gamtos: mėsos, miško gėrybių, medžių, ugniai užkurti. Kaip manote, kodėl dabar žmonės atsilygina miškui į jį tempdami šiukšles?

Tokia žmogaus sąmonė... Kitas žmogus, vaikas gyvenime nenumes popierėlio ant žemės, o kitą kartą suaugęs numeta ir taip teršia aplinką. Matyt, toks žmonių būdas ir nežinau, kas gali juos perauklėti....



Komentarai 1 Rašyti komentarą

benas

benas portretas
sekmes,Edmundai
Skaityti visus komentarus
Tavo komentaras

Komentuoti

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių