Trise dviračiais iki Talino prieš 42-ejus metus

Vilnius-Talinas, 1967 metai. Idėja gimė, bedainuojant Danieliaus Dolskio dainą:

„Visur buvau, ir visur keliavau,

Visam pasauly aš visų tautų gražuoles pažinau.

London, Berlin, Ryga, Paryž, Talin,

Nors visų tautų gražuoles pažinau,

Tik Lietuvoj sau idealą suradau.“

Londonas, Berlynas, Paryžius buvo nepasiekiami (uždrausti), tad liko Ryga ir Talinas (buvusi SSSR).

Visi turėjom dviračius. Paišdykaudavom Vilniuje ir jo apylinkėse. Vieni buvo geresni („Turistas“ - 3 pavaros), kiti -  Rygos gamybos (1 pavara). Pirkdami juos į spalvas dėmesio nekreipdavome. Bet ruošiantis tokiai kelionei, tai jau buvo rimtas dalykas.

Sprendimas priimtas: Paulys perdažo žaliai, Alba - geltonai, Rimys - raudonai (dažai iš Vilniaus troleibusų parko). Dažymo operacija atliekama Vilniuje, Klinikų gatvėje, 3-iojo namo kieme. Surinkę visą reikiamą amuniciją ir turėdami po 25 rublius, trys 19-20-mečiai studentai (VDI - 1, VVU - 2) 1967 metų rugpjūčio 1 (liepos 30 dieną) dieną, 6 valandą ryto startavome iš Komunarų gatvės 3-iojo namo kiemo. Kelionė prasidėjo. Iki Baltijos kelio dar buvo likę 22 metai.

Pirmą dieną gana nesunkiai pasiekėm Ukmergę ir įkūrėm pirmąją stovyklavietę. Visoje daiktų sumaištyje įvedėm šiokią tokią tvarką ir sistemą. Daug ko trūko, kai kas atrodė nereikalinga. Bet kelio atgal nebuvo.

Kitas sustojimas kelioms dienoms už Panevėžio, Berčiūnų pionierių stovykloje (ačiū Videi Tamošiui). Autobusu buvom nulėkę į tada garsėjantį Šeduvos malūną, paskanavome vėdarų ir kmynų giros.

Paskui Pasvalys, kažkoks malūnas, kaimo močiutės pienas, obuoliai, netgi medus.

Poilsis pajūryje prie Saulkrastės. Radome piniginę su 10 rub. Ta proga nusipirkome kilogramą tada deficitinės „Gotinos“ („Karvutės“). Pasmaližiavome.

Nesunkiai pasiekėme ir Rygą. Tais laikais važiuoti nebuvo sudėtinga. Nešmėsčiodavo „furos”, dažnai aplenkdavome važnyčiotojus, sveikindavomės su dviratininkais, gabenančiais pieno „bidonus”. Į Rygą neužsukom. Sustojom aplinkkelyje. Mokėjau kelis latviškus žodžius. Užsukom į pakelės sodybą. Šeimininkai latviai labai stebėjosi mūsų įveikta kelio atkarpa, bet, kai pranešėm, kad mūsų tikslas - Talinas, iš jų tarpusavio kalbos supratau, kad mes „nublūdę“.

Tad nutarė, kad mūsų vieta daržinėje ant šieno. Ką gi, tai bet kuriuo atveju geriau, negu statyti palapinę. Anksti ryte pažadino smūgiai į daržinės duris. Buvo įsakyta - praustis ir pusryčiauti, nes jų laukia darbai. Susėdome su šeimininkais prie stalo. Laukė kaloringi pusryčiai. Tai mums, miesčionims buvo neįprasta. Bet jei dykai, tai kertam. Padėkojom šiems svetingiems namams, o aš latviškai ištariau „uz redzešanas”, kaip pranašas.

Traukėm pajūriu Piarnu link. Visą laiką pūtė šoninis vėjas - nuo Rygos įlankos. Kelio danga prasta, bet automobilių tik vienas kitas. Geriausias rezultatas per dieną - 110 km.  Kirtom Latvijos-Estijos sieną. O čia jau atsirado rimtas kalbos barjeras. Užsienio kalba, kurią gerai mokėjom (rusų) didelio susižavėjimo nekėlė, anglų (esam baigę Vilniaus „Salomeiką“ ir „A.Vienuolį“) - estams buvo absoliutus nulis. Piniginis vienetas visose šalyse buvo tas pats - rublis, tai parduotuvėse bedi pirštu į reikiamą prekę - ir klausimų nelieka.

Estija mus sutiko „pasišiaušusi“. Naktį girdėjom lūžtančių šakų, virstančių medžių griausmą. Palapinė, pririšta prie dviejų pušų, tai pakildavo, tai nusileisdavo. Aplink švilpė ir ūžė. Ryte po pusryčių patraukėme Talino kryptimi. Tik įvažiavę į plentą, supratome - siaučia uraganas. Laikraščiai rašė apie jo greitį ir jam suteiktą vardą. Tądien pasiekėme dar vieną „rekordą“ - nuvažiavome 6 km. (Tik po to, Palangoje, pamatėme tos audros pasekmes - Palangos tiltas buvo nušluotas).

Kurį laiką jau lekiam į Taliną. Ne vien todėl, kad tai kelionės tikslas, bet ir dėl to, kad ten kiekvieno laukia 25 rublių perlaidos kelionei į namus. Kurį laiką būsim labai turtingi. Įvažiuojam į senamiestį gilų vidurnaktį. Palapinės nepasistatysi, o autobusų stotelės be stogų ir patogių suolų.

Ir vėl įsitikinam, kad sviete yra gerų žmonių. Prieina talinietis ir netikėtai pasiūlo nakvynę. Jis gyvena bendrabutyje, vieno kambario butelyje. Taigi mes trise, o jis ketvirtas. Telpam. Vaišina „Vanna Tallinn” su sąlyga, kad pilnas butelis bus pastatytas į tą pačią vietą. Garantuojam - juk rytoj gaunam pinigines perlaidas.

Ryte vykstam į paštą pinigų, o po to į senamiestį. Turtingi - išgėrėm kavos ir likerio. Visur su dviračiais, bet be mantos, kurią palikom bendrabutyje. Ir štai mus pasiveja estas ir sklandžia rusų kalba sako: jūs, jaunuoliai, nejuokaukit. Susimąstėm - nieko bloga nepadarėm. O jis paaiškino - su trispalve važiuojat. Nieko sau! Jau buvome pamiršę perdažytus dviračius. Priminė. Ir dar paklausė „bogato živiote“? Sakome - ne. Paduoda „FEDą, kurį palikome kavinukėje. Ačiū jam - taip išliko nuotraukos, menančios kelionę.

Tikslas pasiektas. Gręžiam „žirgus“ namų link, bet keičiam maršrutą ir grįžtam per Tartu - darom kilpą. Bet dabar, įvažiuodami į gyvenvietes, išsirikiuojam teisinga tvarka: geltona, žalia ir raudona - gal kas nors pastebės.

Estijos miesteliuose „papimpę“ vyrai prašė parodyti, kokie mūsų pasai, pinigai. Kai parodydavome - nusivildavo ir net užpykdavo - maždaug „sovietiko“. Lyg jie tuo metu buvo kitokie. Ir pasai tie patys, ir „rubliašūdžiai“ tie patys.

Tuo kelionė per Estiją ir pasibaigia. Paskutinis sustojimas Estijos - Latvijos  pasienio miestelyje: Estijoje - Valga, Latvijoje - Valka. Viena koja Valgoje (EST), kita Valkoje (LAT), kaip tame filme su Fernandeliu.

Toliau - Ryga. Pakeliui aplankom Ciesį, Siguldą ir ten esantį uolėtą parką. Vienoje iš uolų iškalame (Alba) Gedimino stulpus. Užsukome į Rygą, apžiūrėjome senamiestį, Laisvės statulą.

Netrukus ir vėl atsiduriame jau pažįstamoje prierygio sodyboje. Mano pasakyti žodžiai “uz redzešanas”, išvertus į lietuvių kalbą - “iki pasimatymo”. Bet sodyba, deja, tuščia, tad einam miegoti į savo šieno guolį. Ryte vėl girdim beldžiant į daržinės vartus - greitai kelkitės, metas pusryčiauti.

Po to Šiauliai, nakvynė kažkur tarp Telšių ir Plungės. Po dienos pasiekėme pajūrį. Liko Palanga-Kaunas-Vilnius. Kaune aplankėme Karo muziejų, Čiurlionio galeriją, Žmuidzinavičiaus Velnių muziejų.

Paskutinė nakvynė palapinėje ties Elektrėnais. Grįžtame į namus.

Štai po mėnesio ir 4-jų dienų grįžom į tą pačią Komunarų gatvę Vilniuje su geltonu, žaliu ir raudonu dviračiais. Iki Baltijos kelio buvo likę 21 metai 10 mėnesių ir 21 diena.