Sovietmečio homoseksualų „užutekiai“ (vyrų pliažai ir slaptos kavinės)

Sovietmečiu nebuvo nei sekso, nei homoseksualų, skelbė ideologija. Tačiau iš tikrųjų homoseksualai Vilniuje turėjo savo kavinę, o vasaromis užplūsdavo vyrų pliažus pajūryje.

Tiesa, už tai neretai tekdavo sumokėti – atsirasdavo jaunuolių, kurie gėjus sumušdavo pliaže ar kitose susibūrimo vietose.

„Ta jų kavinė vadinosi „Akimirka“, buvo už „Neringos“ einant Seimo link. Normalūs ten niekada neidavo, užsukdavo nebent per klaidą – visi žinojo, kad ten pyderai renkasi. Ten jie glostydavo vienas kitą, ten buvo jų namai, todėl nieko nebijojo. Žodžiu, darė tai, ką dabar filmuose rodo apie užsienietiškus pyderų kabakus. Apskritai gėda būdavo normaliam prie tos kavinės prieiti“, – pasakojo 65-erių vilnietis Vladas. Dabar šioje vietoje, Gedimino prospekto 31-ame name, veikia maža drabužių parduotuvė.

Vladas pamena, kad kartais homoseksualai būdavo sumušami. „Juos mušdavo tik tuo atveju, jei užkabindavo prospekte kažką kabindami ar šiaip gėjišku balsu šnekėdavo“, – aiškino vilnietis.

Pasak Vlado, homoseksualų buvo visais laikais, tik anksčiau jie labiau slėpdavosi. Vyrui nesuprantama, kodėl apie homoseksualus šiandien rašo žiniasklaida. „Niekas jų negerbė ir negerbs“, – įsitikinęs pašnekovas.

Gėjų „snukius“ daužydavo „remontas“

Kavinę „Akimirka“ mini ir Lietuvos gėjų lygos (LGL) valdybos pirmininkas Vladimiras Simonko. Pasak V. Simonko, tai nebuvo masinė gėjų susibūrimo vieta, tačiau buvo žinoma, kad čia kartais galima susipažinti. Palyginimui šiandien vien Vilniuje veikia mažiausiai trys gėjų klubai.

„Reikia pripažinti, kad tais laikais Lietuvoje ir bendrai Sovietų Sąjungoje šia tema beveik nebuvo kalbama. Bet pasakyti, kad to gyvenimo nebuvo, būtų neteisinga“, – apie homoseksualų padėtį sovietmečiu sako V. Simonko.

V. Simonko atskleidė, kur sovietinėje Lietuvoje buvo homoseksualų traukos vietos. „Lietuva buvo dėkinga ta prasme, kad tarybiniais laikais čia buvo vyrų pliažai. Tai Sovietų Sąjungoje buvo neįprastas dalykas. Tais laikais labai daug homoseksualų ir biseksualų iš visos SSRS vykdavo į pajūrį, tai buvo įprasta susitikimų ir susipažinimų vieta“, – teigė pašnekovas.

Jis prisiminė vieno pažįstamo pajuokavimą: „draugų reikia ieškoti vasarą, kad jie išliktų ir žiemai“. Tačiau vyrų pliažas veikdavo tik vasarą, tad bendravimas būdavo sezoninis. „Savęs suvokimas sovietmečiu buvo pakankamai skausmingas, nes žmonės negaudavo jokios informacijos, brendimo laikotarpis būdavo labai skausmingas, jis skatindavo burtis į kompanijas. Pavyzdžiui, pas draugus namuose rengdavo vakarones, turėjo kitų susitikimų vietų“, – pasakojo V. Simonko.

Jis aiškina, kad sovietmečiu gėjams eiti į viešumą buvo pakankamai pavojinga: būta nemažai homoseksualams nepakantaus jaunimo. Jie linksmindamiesi eidavo į gėjų susibūrimo vietas daužyti, kaip patys sakydavo, „snukių“. Homoseksualai mušeikas pravardžiuodavo „remontu“.

„Tai buvo įprasta praktika. Smurtautojai žinojo, kad niekas negali pasiskųsti – jei skundiesi policijai, pripažįsti, kad esi homoseksualus, taigi esi beteisis, su tavimi galima daryti, ką nori. Taigi žmonės rizikavo savo gyvybe – muštynių būdavo Palangos ir Klaipėdos pliažuose, žinau žmonių, kurie nukentėjo ir kitose susibūrimo vietose“, – dėstė V. Simonko.

Lietuvoje iki 1993 m. galiojo sovietinis Baudžiamasis kodeksas. Jame už vyro lytinį santykiavimą su vyru buvo numatytas laisvės atėmimas iki trejų metų. Tai paaiškina homoseksualų baimę kreiptis į policiją.

Buvo laimingųjų, kurie sugebėdavo išvažiuoti už geležinės uždangos. Pasak V. Simonko, tokie paprastai negrįždavo.

M. A. Pavilionienė dėl homoseksualų paliko R. Pakso partiją

Ką apie homoseksualus sovietmečiu žinojo aktyvi žmogaus teisių gynėja Seimo narė socialdemokratė Marija Aušrinė Pavilionienė?

Ji pasakoja, kad sovietmečiu žinojo apie porą žmogžudysčių. Pašnekovės žiniomis, viena galimų žmogžudysčių priežasčių buvo žmogaus homoseksualumas. „Kada pradėjau dėstyti universitete, nusprendžiau parašyti vadovėlį apie lesbiečių ir gėjų literatūrą. Pradėjau skaityti, gilintis, supratau, kad daug apie tai nežinau – nei teoriškai, nei fiziškai su tuo nebuvau susidūrusi. Mano gyvenime tokio reiškinio nebuvo apskritai“, – prisipažino M. A. Pavilionienė.

Taip ji nusprendė ieškoti homoseksualių žmonių ir jų patirčių. M. A. Pavilionienė surado Lietuvos gėjų lygos telefoną, paskambino ir pareiškė norą pasikalbėti, susipažinti su konkrečiomis homoseksualių moterų ar vyrų istorijomis.

„Mane suvedė su keletu moterų, su jomis kalbėjausi, beje, viena dirbo apsaugininke Prezidentūroje. Ji man papasakojo savo istoriją, dar keletas merginų papasakojo, kaip iš savo namų provincijoje atvyko į Vilnių, kaip prasidėjo brendimas, pradėjo ieškotis draugių. Jos suprato, kad provincijoje to daryti negalės“, – sakė parlamentarė.

Ji pradėjo dalyvauti homoseksualų problemas nagrinėjusiuose seminaruose. Vis dėl to daugiausia M. A. Pavilionienei padėjo ne seminarai, o skaitoma įvairi literatūra. „Tai man atvėrė akis, kad yra kitokių žmonių. Skaitydama įsijaučiau į jų skausmą, istorijas, mane tai paveikė ir veikia iki šiol – negaliu pakęsti, kai šiandien matau žeminamą žmogų, kuris dėl to visai nekaltas“, – sako pašnekovė.

Seimo narė prisiminė, kad priklausydama Rolando Pakso vadovaujamai Liberalų demokratų partijai rengė pirmąją spaudos konferenciją dienai prieš homofobiją pažymėti. Į renginį susirinko daugybė užsienio valstybių ambasadorių. „Nustebau, tada dar nesuvokiau problemos svarbos ir masto. O dieną prieš spaudos konferenciją mane pasikvietė R. Paksas ir Valentinas Mazuronis, išreiškė savo nepritarimą šiai spaudos konferencijai ir griežtai pabrėžė: reikia sakyti, kad tai tavo asmeninė iniciatyva, to nereikia sieti su partija“, – prisimena M. A. Pavilionienė.

Parlamentarę ypač įskaudino, kad R. Paksas kolegės dėmesį homoseksualų klausimams įvertino kaip „neatsigavimą po vyro mirties“. Per minėtą spaudos konferenciją politikė pareiškė paliekanti homofobišką R. Pakso partiją.

Šiandien M. A. Pavilionienė džiaugiasi, kad šalyje kalbama apie antrąsias LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualai, transseksualai) eitynes, apie jų patiriamas problemas diskutuojama žiniasklaidoje. Vis dėlto, pastebi ji, Seime neatsirado salės eitynių proga organizuojamai konferencijai LGBT tema.



NAUJAUSI KOMENTARAI

kam

kam portretas
ta propaganda ?

ąžerty

ąžerty portretas
Baisiausia, kad Povionienė yra pristatoma žmogaus teisių gynėja. Kaip jai rūpi žmogaus teisės girdėjome ciniškuose pasisakymuose gegužės 17 d. sumuštų žmonių tema, išprievartauto vaiko ir jo globėjos tema.

lesboturbina

lesboturbina portretas
povilioniene buvo vedusi?geras...idomu ar uz vyro?seimo pagrindine uzduotis -kuo greiciau isnaikint lietuvos tauta,todel jos veiksmai atitinka seimo politika....zmogaus teises-tai fantastika lietuvoj.o ka nuveike lezbieciu uztareja del normalios psichikos zmoniu teisiu?
VISI KOMENTARAI 28
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių