Socialinės atskirties spąstuose – 6 proc. Lietuvos vaikų

Vaikų globos namuose gyvena apie 2 proc. Lietuvos vaikų, dar 4 proc. vaikų auga socialinės rizikos šeimose.

Statistikos departamento duomenimis, 2009 m. Lietuvoje buvo daugiau kaip 11 tūkstančių socialinės rizikos šeimų, kuriose augo 24 tūkst. 222 vaikai. Kiekvienais metais tėvų globos netenka keli tūkstančiai vaikų, tik nedidelė dalis dėl to, jog tampa našlaičiais. Lietuva Europoje pirmauja pagal valstybinėse institucijose augančių vaikų skaičių.

Aktualu visai Europai

Vaikų socialinės atskirties ir skurdo problemos aktualios visoje Europoje. Europos Komisijos duomenimis, vaikų, esančių ties skurdo riba, santykis Europos Sąjungoje (ES) nebuvo sumažėjęs nuo 2000 metų.

Pradėjus socialinio įtraukimo procesus, daug dėmesio skiriama kovai su vaikų skurdu ir siekiui užkirsti kelią sunkių gyvenimo sąlygų perdavimui iš kartos į kartą. Ši problema ES valstybėse narėse vis labiau išskiriama kaip didžiausias prioritetas. 2010-uosius Europos Komisijai paskelbus Kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais, Lietuvos prioritetu taip pat įvardyti vaikai. 

„Socialinė atskirtis vaikus žeidžia labiausiai, nes jie neturi galimybių daryti įtakos aplinkybėms, lemiančioms socialinę atskirtį. Vaikų skurdas didžiąja dalimi priklauso nuo šeimos, kurioje jie auga, situacijos. Neretai skurstančiose šeimose augantys vaikai patenka į skurdo „spąstus“ ir toliau patirdami sunkumų integruojantis į visuomenę, lieka tam tikroje socialinėje atskirtyje“, – sakė Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.

Maža auka dideliems pokyčiams

Sociologai pastebi, kad Lietuvoje nėra labdaros tradicijos – tik nedaugelis žmonių reguliariai aukoja nevyriausybinėms organizacijoms, skurstančius remiančioms parapijoms ir pan. Šalies gyventojai nenoriai dalijasi ne tik savo lėšomis, bet retai teikia ir paramą daiktais. Nebenešiojami drabužiai dažniau išmetami, nei sutvarkomi ir atiduodami stokojantiems.

„Nėra tokio supratimo, kad aš, kaip pilietis, kam nors aukočiau savo lėšas. Taip pat yra ir su verslo įmonėmis – vos viena kita skiria pinigų labdarai. Visos kitos sako: mes neturim, mano kalnas dar per mažas, nuo jo dar nepradėjo byrėti. Turi būti labai didelis kalnas, kad nuo jo byrėtų. Čia yra kultūros, vertybių klausimas, kada aš jau pradedu dalintis su kitais“, – sakė Vilniaus universiteto docentė, socialinių mokslų daktarė Jolita Kašalynienė.

Visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė Rasa Dičpetrienė teigė, jog svarbu formuoti labdaros sampratą: „Paremti galima ne tik pinigais, o jei aukojami pinigai, tam nebūtina turėti milijono. Žmogus gali paaukoti 5 litus, bet jei jis tai darys kiekvieną mėnesį, daugybė socialinių projektų turės tęstinumą, tada ir matysime pokyčius“.

Akcentuoja savanorystės svarbą

„Sprendžiant socialines problemas svarbus visuomenės bendruomeniškumas, altruizmas, žmonių pagalba vieni kitiems. Deja, Lietuvoje to labai trūksta. Mūsų šalyje yra didžiulė savanorystės problema, surasti savanorių, kurie skirtų laiko neatlygintinai kažkam padėti yra labai sudėtinga“, – sakė J.Kašalynienė.

Ekonominio sunkmečio laikotarpiu žmonių galimybės dalintis materialinėmis gėrybėmis sumažėja, tačiau atsiranda daugiau laisvo laiko, kurį galima skirti prasmingai veiklai. Savanorių laukia daugybė nevyriausybinių organizacijų, tačiau norint padėti, nebūtina tapti vienos jų nariu.

„Kiekvienas žmogus turi polinkių ir gabumų kokiai nors veiklai – vienas moka megzti, kitas puikiai supranta matematiką. Kodėl tuo nepasidalinus su dienos centrus lankančiais vaikais? Jei žmogus turi valandėlę po darbo arba yra pensininkas, jis gali labai pasitarnauti. Prisidėdamas prie likimo skriaudžiamų vaikų tobulėjimo žmogus patirtų didžiulį malonumą“, – teigė SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugijos nacionalinis direktorius Audrius Natkevičius.

Padėti nelaukiant padėkos

Vaikų laikinosios globos namuose „Atsigręžk į vaikus“ dirbanti psichologė Goda Panaradaitė pastebi, kad vaikams padedantys suaugusieji neretai jaučiasi darantys šiems paslaugą ir už tai iš vaikų reikalauja dėkingumo, o jo nesulaukę, jaučia apmaudą. Psichologė teigė, kad svarbiausia  nesureikšminti vaikų tiesioginio elgesio, bet įžvelgti už jo slypinčius poreikius.

„Globos namuose augantys vaikai yra nusivylę suaugusiais: tie, kurie buvo artimiausi, juos paliko, įskaudino ar jų apskritai neteko sutikti. Vaikai nejaučia saugumą teikiančios besąlyginės meilės arba niekada tokios nepatyrė. Jie nepasitiki suaugusiais. Dėl to, kokioje situacijoje šiuo metu yra, jie nesijaučia dėkingi niekam. Tokie vaikai neretai būna agresyvūs, pikti, destruktyvūs tiek savo, tiek aplinkinių atžvilgiu. Toks elgesys labai skaudina globėjus“, – pasakojo G. Panaradaitė.

Specialistai atkreipia dėmesį ir į vaikus, kurie skaudžią gyvenimo patirtį priima kitaip: tampa liūdni, užsisklendę, tylūs. Kadangi jie nieko neiškrečia, yra mažiau pastebimi, nekelia didelių problemų, todėl laikomi „gerais“ vaikais. Tačiau neretai jiems pagalbos reikia žymiai labiau, kadangi jie savo emocijas laiko viduje ir jų būsena psichologiškai yra pavojingesnė ir žalingesnė nei tų, kurie mušasi, atsikalbinėja ir neklauso suaugusiųjų.


Šiame straipsnyje: vaikaisocialinė atskirtis

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių