S.Brubaker: lietuviai sužavėjo nuoširdumu

Nors dažnas lietuvis, ieškodamas geresnio gyvenimo, išvyksta svetur, yra ir tokių žmonių, kurie laimę ir gyvenimo ramybę randa Lietuvoje. Prieš dešimt metų čia gyventi atvykusi amerikietė, LCC tarptautinio universiteto rektorės vyriausioji patarėja Sharon Brubaker tikina ilgai svajojusi apie gyvenimą Lietuvoje. Dėl to ji net išmoko kalbėti lietuviškai.

Lietuva sužavėjo iškart

– Daugelis lietuvaičių svajoja emigruoti į JAV, tuo tarpu jūs iš ten emigravote į Lietuvą ir jau daugybę metų gyvenate Klaipėdoje. Kaip čia atsidūrėte?

– Lietuvoje pirmą kartą apsilankiau prieš 16 metų. Su jaunimo grupe čia atvykome į misiją. Tuomet dar nebuvau ištekėjusi, tad pabuvau Klaipėdoje, vėliau šiek tiek gyvenau Šiauliuose. Gimtinėje po kurio laiko supratau, kad į Lietuvą norėčiau grįžti ilgesniam laikui, tačiau puikiai žinojau, kad viena ten gyventi nenorėsiu. Man visada labai svarbi buvo šeima, tad norėjosi ją sukurti. Įdomiausia tai, kad vėliau, kai susipažinau su savo vyru, mus sujungė Lietuva. Jis taip pat prieš tai buvo čia viešėjęs.

Su vienu choru jis apkeliavo daugelį Rytų Europos šalių, tačiau Lietuva jam įstrigo širdyje labiausiai. Tad kai susipažinome, mano vyras Greggas man labai daug pasakojo apie šią šalį, abu dalijomės čia išgyventais patyrimais. Ilgainiui jis vis dažniau užsimindavo, kad norėtų gyventi Lietuvoje. Ir nutarėme ryžtis šiam žingsniui.

– Kaip į tokį jūsų sprendimą reagavo artimieji?

– Iš pradžių daugeliui buvo keista, visi klausinėjo kodėl, kur ta Lietuva? Amerikiečiai ir dabar gana mažai žino arba išvis nieko nežino apie Lietuvą, o tuomet jiems atrodė apskritai keista, kodėl kažkur nutarėme išvykti ir dar taip toli. Tačiau, kai net savo vestuves Amerikoje iškėlėme pagal lietuviškas tradicijas, visi suprato, kad mūsų ketinimai emigruoti į Lietuvą labai rimti.

Amerikoje – lietuviškos vestuvės

– Na, iš tiesų, tuoktis pagal kitos šalies papročius – neįprasta...

– Daugeliui tuoktis laikantis svetimos šalies papročių atrodė labai keistas sprendimas, tačiau galiu užtikrinti, kad po ceremonijos tiek mūsų draugai, tiek artimieji buvo be galo susižavėję ir susidomėję.

Kai nutarėme tuoktis, pasikvietėme Lietuvos išeivių grupę iš Filadelfijos, kurie mums surengė šaunią šventę. Jie netgi surengė Lietuvos mergaitės ištekinimo už jaunikaičio apeigas. Buvo tikrai smagu. Mūsų vestuvės Amerikoje, ko gero, buvo lietuviškesnės nei pačių lietuvių, gyvenančių Lietuvoje. Tokių apeigų ir tradicijų Lietuvoje per vestuves beveik nebebūna.

– Kuo jus patraukė Lietuva, kad net užsimanėte čia gyventi?

– Tikėjimas visada buvo ir bus vienas svarbiausių dalykų mano gyvenime. Atvykusi į Lietuvą pamačiau, kad ir čionykščiams žmonėms jo taip pat labai reikia. Man tai labai patiko. Supratau, kad čia gyvenantiems žmonėms galiu daug duoti. Kai Lietuvoje viešėjau pirmą kartą, šalis buvo neseniai išsivadavusi iš Sovietų Sąjungos, todėl tikrai buvo be galo įdomu bendrauti su vietos gyventojais. Jie taip norėjo viską sužinoti, pažinti, domėjosi, kas vyksta kitur, Vakaruose. Jiems viskas atrodė labai nauja. Lietuviai man paliko šiltų, bendraujančių, malonių bei draugiškų žmonių įvaizdį.

Žmonės sumaterialėjo

– Ar jis išlikęs? Juk per tuos metus Lietuvoje daug kas pasikeitė.

– Jeigu atvirai, tai žmonės čia labai sumaterialėjo, jiems rūpi įsigyti kuo naujesnį ir prabangesnį automobilį, pasistatyti kuo didesnį namą. Anksčiau to nebuvo. Amerikoje visada vyravo vartojimo kultūra, Lietuvoje, kai čia atvykau, to nebuvo, todėl man tai atrodė labai įdomu. Bet kad žmonės nori kuo daugiau pirkti ir turėti, yra normalu. Juk anksčiau jie to neturėjo, o atsiradus galimybei įsigyti lietuviai ėmė pirkti. Žinoma, ne visi. Pažįstu labai daug tokių, kuriems materialinės vertybės nėra svarbiausios. Mane tai žavi. Yra daug tikrai gerų žmonių Lietuvoje.

Taip pat pastebėjau, kad dabar žmonės yra tapę labiau susikaustę, uždaresni, jie atrodo taip, tarsi bandytų save apsaugoti nuo visų aplinkinių. JAV tai nėra įprasta, ten visi šypsosi, bendrauja, kalbina. Bet pagyvenusi čia supratau, kad mano gimtinėje bendravimas nėra tikras, jie tiesiog pasilabina iš mandagumo. O Lietuvoje, jei jau pradėjai su žmogumi bendrauti, žiūrėk, jis tau jau ir draugu taps. Ši savybė man patinka, susidraugavus lietuviai tampa labai atviri, draugiški, visada pasirengę pagelbėti.

– Kaip jautėtės atvykusi gyventi į Lietuvą, ar nebuvo sunku čia pritapti? Nesiilgėjote gimtinės?

– Iš pradžių tikrai buvo sunku, o didžiausias barjeras buvo kalba, nes tuomet dar nedaugelis žmonių taip gerai ir laisvai kalbėjo angliškai, kaip dabar. Ir namų,  artimųjų labai ilgėdavausi. Tačiau dabar aš čia tikrai gerai jaučiuosi ir išvykti bent jau artimiausiu metu nenoriu ir neketinu. Tam pritaria ir mano vyras, kuriam adaptacijos periodas Lietuvoje buvo kur kas sudėtingesnis nei man. Jis matematikas, mąsto racionaliai, tad pramokti lietuvių kalbos jam nesisekė. Todėl jam sunku buvo bendrauti, ieškoti darbo. Dabar jis taip pat dirba LCC dėstytoju.

Kalbos mokėjimas stebina

– Bet jūs puikiai kalbate lietuviškai, ar nebuvo sunku išmokti mūsų kalbos?

– Labai sunku buvo. Iš pradžių, kai kibau intensyviai mokytis, sekėsi nekaip, nes lietuvių kalba tikrai labai sudėtinga. Dar ir dabar nelabai skiriu visas tas raides ir garsus. Bet neturėjau kur dingti, gyvenimas mane privertė jos mokytis. Lankiau šešias savaites labai intensyvius kursus, kasdien pamokos vykdavo po tris valandas. Po trijų savaičių jau buvau praradusi visas viltis išmokti lietuviškai.

Pamenu, galvojau, kad jau niekada nebeišmoksiu šios kalbos. Net verkdavau. Tačiau po to man pasitaikė puiki galimybė gyventi lietuvių šeimoje, kur ir persilaužiau bei labiau pramokau kalbos. Joje niekas nekalbėjo angliškai, tad stengėmės susišnekėti įvairiais gestais. Vėliau gyvenau kitoje šeimoje, kurie turėjo mažų vaikų, tad vaikai mokėsi kalbėti, kartu su jais ir aš.

Buvo labai smagu, juk vaikai nesupranta, gerai pasakei ar blogai, tad niekas manęs neteisė, galėjau ramiai mokytis. Dabar susikalbu su visais. Šiek tiek sunkiau bendrauti tik telefonu, nes itin dažnai lietuviai kalba labai greitai, o man reikia laiko, kad suprasčiau, ką man nori pasakyti.

– Ar lietuviai nenustemba, kad taip puikiai kalbate lietuviškai?

– Visi stebisi ir žavisi. Daugelis teiraujasi, kaip man pavyko išmokti jų kalbos. O frazę, kad kai kurie rusai Lietuvoje gyvena jau daugiau nei 50 metų ir nemoka lietuviškai, girdžiu nuolatos. Mane ji net prajuokina, kai išgirstu. Patys rusakalbiai, su kuriais tenka pabendrauti, irgi stebisi, kaip man per trumpą laiką pavyko išmokti lietuviškai. Pati net nežinau, kaip išmokau.

Manau, kad turiu Dievo dovaną – imlumą kalboms. Man tai buvo tikras atradimas, nes niekada anksčiau nesidomėjau humanitariniais mokslais, o mano išsilavinimas su tuo taip pat visiškai nesusijęs.

– Kokia jūsų profesija?

– Esu baigusi kineziterapijos studijas. Labai įdomi specialybė, iš pradžių dirbau pagal profesiją, padėdavau žmonėms po ligų, operacijų ar traumų atgauti jėgas. Trumpai kineziterapeute teko darbuotis ir Lietuvoje, tačiau dabar aš niekam nereikalinga. Šiuo metu čia netrūksta kineziterapeutų, tad jei ir norėčiau grįžti į šią sritį, manau, man tai sunkiai pavyktų. Tačiau, jei kokiam draugui reikia pagalbos po traumos, niekada neatsisakau padėti, tad kartais universitete įgytas žinias panaudoju.

– Jau daug metų dirbate LCC tarptautiniame universitete, kuo čia užsiimate?

– Pačioje pradžioje vakarais vesdavau anglų kalbos kursus, vėliau buvau universiteto kapelione, o dabar esu rektoriaus patarėja ryšiams su religinėmis organizacijomis.

Įsivaikino du berniukus

– Turite itin daug veiklos, ar lieka laiko laisvalaikiui?

– Tiesą pasakius, nelabai. Nuolat esu kažkuo užsiėmusi, kažką veikiu, daug bendrauju su įvairiais žmonėmis, esu įsitraukusi ne tik į LCC tarptautinio universiteto veiklą, bet ir dalyvauju įvairių kitų organizacijų veikloje. Per tiek metų Lietuvoje įgijome daug bičiulių, tad bendraujame su jais. Žinoma, daugiausia laiko stengiuosi praleisti su draugais ir šeima. Lietuvoje prieš keletą metų įsivaikinome du berniukus, kurie yra broliukai. Erikui dabar šešeri, o Deividui – septyneri. Šiemet jis pradėjo lankyti mokyklą, tad daug laiko reikia skirti ir jam, padedant mokytis.

– Kodėl ryžotės įsivaikinti, o ne susilaukti savų vaikų?

– Visada su vyru norėjome vaikų, tad ilgai svarstėme, ar susilaukti savų, ar įsivaikinti. Kai susituokėme, abu buvome jau nebe jaunuoliai, tad nusprendėme, jog galbūt susilaukti savų vaikų jau vėloka.

Be to, vieno mažylio neužtektų, norėjome daugiau vaikų. Nutarėme, kad galime laimingus padaryti kažkieno paliktus vaikus. Dabar jie mūsų vaikai, mūsų džiaugsmas, be kurių savo gyvenimo nebeįsivaizduojame.

– Ar toks jūsų sprendimas nenustebino aplinkinių?

– Tiesą pasakius, daug žmonių mus bandė nuo to atkalbėti, tačiau niekas mūsų nepaveikė – noras buvo stipresnis. Iš pradžių dar svarstėme vaikus įsivaikinti JAV ir atsivežti į Lietuvą, tačiau tai būtų buvę dar sudėtingiau, nei pereiti visą ir taip nelengvą įsivaikinimo procedūrą Lietuvoje. Mums būtų reikėję grįžti į JAV, ten pagyventi, tik tuomet būtume galėję įsivaikinti.

– Kaip suprantu, esate laiminga ir nesigailite savo sprendimų?

– Taip. Lietuvoje man ir mano šeimai gera, tad esame laimingi, jog čia gyvename. Sykį per metus visi vykstame pas artimuosius į JAV. Kai mūsų artimieji turi galimybę, jie atvyksta į Lietuvą. Žinoma, kad pasiilgstu jų, ir draugų ilgiuosi. Ypač man šeimos trūksta per įvairias metų šventes. Kad ir kaip būtų gaila, nors lietuviai draugiški, tačiau į šeimos šventes jie mūsų neįsileidžia, nekviečia. Todėl dabar esu be galo laiminga, kad turiu vyrą, vaikus – mes esame šeima, kuriai būti kartu labai gera. Tad neturiu, ko gailėtis.


Šiame straipsnyje: Sharon Brubakeružsieniečiai

NAUJAUSI KOMENTARAI

Fredas

Fredas portretas
Rašomos nesąmonės. Jei Lietuvoje žmonėms mokėtų normalius pinigus, gal niekus niekas ir nevažiuotų. Man už mano darbą Vokietijoje į mėnesį moka 5500 EUR (18975 Lt) Lietuvoje už tokį darbą aš negaučiau nei 2000 Lt. Nejuokinkit žmonių.

nežino ką rašo

nežino ką rašo portretas
Jos tikriausiai dar nei vienas nėra apgavęs. Lietuvoje čia greitai... Tada čiulbės kitaip.

reda

reda portretas
Labai dėkui už tokius gražius žodžius mano Tėvynei. Linkiu kuo geriausių įspūdžių ir toliau.Tik kai paskaitai komentarus net pykina nuo tokių puskvaišių. Vienas piktdžiugiškai linki sutikti blogų lietuvių, o kitas, sumaterialėjęs ik kaulo smegenų, savo uždarbiu Vokietijoje giriasi, nors P. Kristinos rašinys visai nė apie TAI....
VISI KOMENTARAI 10
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių