R. Tūtlytė: M. Martinaitis – mūsų visų

Netekus poeto, eseisto Marcelijaus Martinaičio Lietuvoje nebeliko ir tų poetų, kuriuos galima pavadinti žmonių, tautos poetais. Taip tvirtina poetas Vladas Braziūnas. Vilniaus universiteto (VU) profesoriaus Pauliaus Subačiaus nuomone, M. Martinaičio tekstai išlieka prasmingi nepaisant jokių istorinių aplinkybių.

„Visai neseniai netekome Justino Marcinkevičiaus, Albino Bernoto, Jono Strielkūno, Sigito Gedos. M . Martinaitis buvo kaip tik šitokio mąstymo, įsigalvojimo į savo tautos būtį žmogus. Regis, kad toks mohikanas išėjo paskutinis“, – LRT televizijai sakė poetas Vladas Braziūnas.

Tuo metu akademikas P. Subačius tinklalapiui LRT.lt tvirtina, kad nėra tokio dalyko kaip tautos poeto epochos pasibaigimas.

„Mano supratimu, kiekvieną kartą, kai tautai kyla kokia nors grėsmė, atsiranda ir tokie poetai, kuriuos visuomenė suvokia kaip žmones, įkvepiančius tautos gyvenimą ir likimą apmąstyti bei palaikyti. Šiaip ar taip, tai yra liūdno, nenormalaus gyvenimo, sunkmečių fenomenas. Viena vertus, galime to gailėtis, kita vertus, galime džiaugtis, kad situacija, kai Lietuvai iškilusios grėsmės yra labiau kasdienės, buitinės, o ne tokios realios“, – svarsto P. Subačius.

Profesoriaus manymu, jei vėl iškiltų kokių nors sunkumų, kurie tikrai grasintų tautos egzistencijai, įvairių kartų žmonės, kurie poetine kalba prabiltų apie tai visuomenei, vėl būtų girdimi ir gerbiami.

Tačiau, anot P. Subačiaus, kad ir kokios istorinės aplinkybės būtų mus ištikusios, M. Martinaičio tekstai yra ir išlieka prasmingi nepaisant istorinių aplinkybių: „Visi tie paradoksai, istorijos, kalbos, gamtos, o ypač meilės apmąstymai, turiu galvoje jau žilo poeto parašytą rinkinį „Atmintys“, lieka prasmingi. Tikros poezijos, tikro poeto argumentas, pagrindžiantis jo tikrumą ir amžinumą, niekaip nėra susiję su konkrečiu laiku ar konkrečia istorija.“

Literatūros tyrinėtoja Rita Tūtlytė įsitikinusi, kad po M. Martinaičio mirties „greičiau pasibaigė ta epocha, kuri tikrai turėjo šaknis; ta žemdirbio kultūra, kuri mąstė apie kultūros ir civilizacijos lūžį, ką reiškia Lietuvai iš kaimo vaikams ateiti ir kurti miestus, apėmė labai daug žmogaus dvasios kaitos dalykų“.

„Todėl jis ir tampa visų – atpažįstame save daugelyje situacijų, savijautų, žmogaus susipratimo, kas yra tas mažas žmogelis, kuris rašo: „Kukuti, Kukuti, tu geras žmogau,/ ar tu nebijai tokią naktį dangaus?“ Tai paprasto žmogaus situacija ir kasdienybė, kartu ir istorija, subtiliausi dvasios dalykai, kurių niekaip kitaip nepasakysi, tik poezija. Žmogus jaučia, tik negali to parašyti, o M. Martinaitis galėjo parašyti“, – pastebi R. Tūtlytė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių