Psichologė: gyvename visuomenėje, kurioje atvirai liūdėti nedera

Artėjančios Vėlinės daugeliui primena mirusius artimuosius, draugus, pažįstamus, taip pat mūsų pačių baigtinumą.

Apie Mirusiųjų dieną kalbamės su psichologe-psichoterapeute dr. Kristina Ona Polukordiene.

– Kaip jaučiasi žmogus, išgyvenantis netektį?

– Netekties išgyvenimas visuomet skausmingai liūdnas. Ypač šis išgyvenimas sunkus, kai netenkame žmonių, kurie mums buvo patys svarbiausi. Tik netektį išgyvenantis žmogus gali įvertinti, kiek artimas ir reikšmingas jam buvo tas, kurio jis neteko, tik jis vieną ar kitą įvykį gali pavadinti netektimi arba ne. Todėl visuomet labai svarbu įsigilinti – ką konkrečiam žmogui reiškė tie, kurių jis neteko. Bendrų ar universalių taisyklių šiuo atveju nėra. Kiekviena netektis – be galo individuali.

Netekties jausmai beveik visada prieštaringi: liūdesys, širdgėla, sutrikimas, nerimas, pyktis, kaltė, savigrauža, kitų kaltinimas, įtampa, baimė, bejėgiškumas, tuštuma. Kai kas nors svarbaus ir labai brangaus negrįžtamai baigiasi, tai labai sunku priimti ir išgyventi.

Norisi užsimiršti, negalvoti, nejausti. Bet tai neįmanoma, nerealu.Sielvartas – neišvengiamas netekčių palydovas. Tai normali ir natūrali žmogaus reakcija į netektį. Sielvarto, netekties skausmo įveikti greičiau ar užmiršti negalima, ir nereikia. Jį galima tik išgyventi.

– Kaip galime padėti netektį patyrusiam žmogui?

– Tai klausimas, kylantis daug kam. Širdyje artimos aplinkos žmonės daug daugiau atjaučia netekusius artimųjų asmenis, negu atrodo iš išorės. Dažniausia problema, kylanti visiems – kaip parodyti savo atjautą, kaip padėti gedinčiam? Dažnas žmogus tokiomis aplinkybėmis galvoja: "Ką aš galiu gero padaryti? Juk mirusiojo nesugrąžinsi."

Žmonės turi daug įvairių baimių, susijusių su mirtimi, taip pat su paramos siūlymu netekies ištiktiems žmonėms. Mirties temos apėjimas visuomenėje, asmeninės užjaučiančių žmonių baimės ir nerimas pasakyti ką nors ne taip ir ne laiku, netyčia įžeisti, pačių netekusių artimo žmogaus užsidarymas savyje, gilus liūdesys ir sielvartas, kartais pykčio reakcijos, aplinkiniams dažnai atrodo neįveikiamos ir sukuria tam tikrą tylėjimo sieną aplink gedintį.

Pati didžiausia pagalba šiuo atveju – norėti ir gebėti išbūti su išgyvenančiu sielvartą – su jo liūdesio perpildytais jausmais, skausmingais prisiminimais apie mirusįjį, ašaromis, tylėjimu, o kartais pykčiu, kurio nereiktų priimti asmeniškai. Norint padėti netekusiajam, verta atsakyti sau į klausimus – ar nebijau priimti stiprių kito žmogaus jausmų? Ar galiu kantriai išklausyti pačias liūdniausias istorijas? Ar nepulsiu per greitai raminti ir sakyti, kad "viskas praeis"? Net jei į visus klausimus nerandate atsakymo – palaikantis žvilgsnis, rankos paspaudimas, apkabinimas, kitas jums priimtinas būdas išreikšti atjautą ir palaikymą – visuomet bus parama netekusiajam ir ženklas, kad kažkas yra šalia jam liūdint.

Išgyvenančiam netektį žmogui labai svarbu kalbėti apie tai, kas įvyko. Poreikis išsikalbėti turi gydančią prasmę: kai pakartotinai grįžtama prie sukrėtusių faktų ir su jais susijusių skaudžių išgyvenimų, juos papasakojant tai su vienomis, tai su kitomis detalėmis, išreiškiami susikaupę ir naujai susitvenkiantys jausmai. Taip išsipasakojant mažėja emocinė įtampa, viduje vyksta "raminimosi" – priėmimo ir susitaikymo su tuo, kas įvyko – darbas.

Netektį išgyvenantiems žmonėms labai reikia palaikymo, net kai jie tai neigia ir sako: aš pats ar pati. Taip, išgyventi netektį tenka tik tam, kas ją patyrė – pačiam ar pačiai. Bet daug sunkiau, kai tai vyksta vienišoje vienatvėje.

– Kokias dažniausiai klaidas darome bandydami paguosti sielvartaujantį žmogų?

– "Neliūdėk, neišgyvenk, neverk", – taip dažnai raminami žmonės, išgyvenantys sielvartą. Už šio raminimo – žmogiškas linkėjimas nesijausti blogai. Bet netektį išgyvenantis žmogus negali jaustis gerai.

Gyvename visuomenėje, kurioje atvirai liūdėti, blogai jaustis, juolab sielvartauti, nedera. Šią kasdienos gyvenimo normą įsisaviname jau nuo vaikystės. Johnas W.Jamesas savo knygoje apie vaikų sielvartą mini tyrimo rezultatus, kurie parodė, kad penkiolikmetis per savo gyvenimą jau būna gavęs daugiau kaip 23 tūkst. raginimų nerodyti liūdesio ir nesijausti blogai, nes tai nepriimtina. Tai, kas nepriimtina išorėje, išgyvenama viduje.

Dar vaikystėje įskiepijama nuostata, kad jausmų rodyti nepriimtina, lemia, kad vėliau gyvenime žmogui gali būti sudėtinga išgyventi netektis. Yra netekusių, kurie lyg neliūdi ir nesielvartauja, kaip paprastai būdinga visiems, išgyvenusiems netektį. Tai žmonės, kurie neneigia mirties fakto, bet neigia, slopina sielvarto jausmus. Tai galima aiškinti nesąmoninga gynyba nuo skausmingų išgyvenimų, kurią lemia dar vaikystėje išmoktas jausmų slopinimas.

– Kokie požymiai rodo, kad žmogus savarankiškai neįveikia netekties skausmo?

– Jų yra keletas. Vienas jų – kai ilgai, kelis mėnesius po netekties, negrįžta noras rūpintis savimi, pačiais būtiniausiais dalykais – maistu, poilsiu, miegu, higiena.

Tik įvykus reikšmingai netekčiai, kartais nesinori gyventi be mirusiojo, gali atsirasti minčių ir apie savižudybę, tačiau paprastai jos greitai praeina. Tačiau jei taip neįvyko ir noras nusižudyti stiprėja, gimsta planai, kaip tai padaryti – būtina kuo greičiau ieškoti specialistų pagalbos.

Depresija užtrunka ir pasireiškia nuolatine, vienoda ir ilgai trunkančia sielvarto ir liūdesio reakcija į netektį. Taip pat reikia atkreipti dėmesį, jei netektis ilgai neigiama, piktnaudžiaujama alkoholiu, raminamaisiais vaistais, vartojami narkotikai, pasireiškia nuolatinis polinkis persivalgyti ar nebevalgyti, atsiranda psichikos sutrikimų, pasireiškiančių nuolatiniu nerimu ir įtampa, nevaldomu nuolatiniu liūdesiu ir nesustabdomu verksmu, apatija, ryškiu interesų susiaurėjimu ir pan.

Šie simptomai – labai rimtas signalas, kad gedintis žmogus be pagalbos neįveikia netekties krizės. Tada reikia kreiptis į gydytoją ar psichologą.

– Kuo svarbios tokios minėtinos dienos kaip Mirusiųjų diena?

– Su mirtimi susiję papročiai, visi ir kiekvienas atskirai, visada turi savo prasmę.

Laidotuvių ir su mirtimi susijusiuose papročiuose yra ir psichologinė, socialinė, dvasinė pagalba netektį išgyvenantiems žmonėms. Su mirtimi susiję papročiai leidžia išreikšti su netektimi susijusius jausmus.Mirusiųjų atminimo diena bent trumpam sustabdo gyvenimo tempą, primena, kad gyvenimas yra baigtinis. Tai diena, kuri pakviečia grįžti į prisiminimus apie tuos, kurių netekome, išreikšti jiems pagarbą. Tai diena, kuri skatina pagalvoti ir apie tai, kaip gyvename šiandien mes patys.

– Ar galime palyginti netekties išgyvenimus, kuriuos sukelia artimo žmogaus mirtis ar nugaišęs naminis gyvūnėlis?

– Žmogaus ir gyvūno mirties nelyginame. O gedėjimo jausmai – skausmas, liūdesys, sielvartas – atsiranda visada, kad ir ką svarbaus ir brangaus prarastume. Esmė – kiek artimas ryšys buvo su tuo, ką žmogus prarado. Gyvūnui, gyvenančiam kartu, žmonės, ypač vieniši, priskiria labai daug vaidmenų, kurie gali būti labai "žmogiški". 

Vieniems gyvūnas buvo pats geriausias draugas, kuris "visada buvo ištikimas ir viską suprasdavo be žodžių", kitiems – "vienintelis, besąlygiškai mylėjęs ir atsidavęs padaras". Labai dažnai žmonės, netekę mylimo gyvūno, liūdėdami sako: "Labai sunku be jo, juk jis buvo tikras mūsų šeimos narys." Vienišam žmogui gyvūnas gali būti vienintelis artimasis ir jo mirtis išgyvenama kaip labai rimta ir reikšminga netektis. Tyrimai patvirtina, kad mylimų gyvūnėlių gedima labai panašiai kaip žmogaus, tik paprastai trumpiau, gal ne taip intensyviai.

– Neseniai pradėjo veikti interneto puslapis, skirtas gedintiems, kokia tokio puslapio funkcija?

– Gedintiems.lt – tai pirmas Lietuvoje interneto puslapis, skirtas gedintiems žmonėms. Sukūrėme jį galvodami apie netektį išgyvenančius žmones, apie tai, kad šiais laikais vis mažiau lieka erdvės, laiko netekčiai išgyventi.

Virtuali erdvė tapo dabartinio gyvenimo dalimi, tad ir joje galima rasti arba sukurti vietos paramai. Ši paramos galimybė populiari JAV, ji plinta ir kitose šalyse.

Mūsų puslapyje galima įdėti mirusio artimojo nuotrauką, parašyti apie jį, pasidalyti išgyvenimais po netekties. Taip pat galima rasti informacijos apie netektis ir kur galima rasti emocinę, psichologinę paramą netekties atvejais.