Prezidentas A.Brazauskas palaidotas

Vilniaus Antakalnio kapinėse prezidentams skirtoje eilėje vakar palaidotas šeštadienį anapilin išėjęs prezidentas Algirdas Brazauskas.

Baltų rožių patale

Į Antakalnio kapinių žemę yra susigėrę galybė ašarų. Tačiau vargu ar kapinės kada nors skendo tokioje gėlių jūroje, kokioje tvino vakar, laukdamos velionio prezidento A.Brazausko.

Nuokalnės aplink A.Brazausko karstui paruoštą duobę buvo išklotos žmonių per pastarąsias kelias dienas į Prezidentūros Kolonų salę, kur buvo pašarvotas velionis, atneštais tūkstančiais žiedų.

Rožės gulė kapinių šlaituose, kalijos – eilėje virš iškastos duobės. Kiek aukščiau kalnelyje pagarbiai sustatyti užsienio valstybių pareigūnų į laidotuves atnešti vainikai. Po to vėl driekiasi baltų rožių patalas. Prezidentūros tarnautojai prasitarė, kad ketvirtadienio rytą į kapines buvo atvežti du sunkvežimiai gėlių.

Kapo duobės kraštai prismaigstyti rožių žiedais. Duobės dugną dengė išbarstyti žiedlapiai. Taip A.Brazausko kūno laukė nauji jo namai.

Lydėjo bažnyčių varpai

Esamiems ir buvusiems Lietuvos ir užsienio valstybių vadovams, šeimos nariams bei diplomatams atidavus pagarbą, vakar popiet Prezidentas A.Brazauskas iš Prezidento rūmų buvo išlydėtas į paskutiniąją kelionę.

Saulės nutviekstos sostinės gatvėse buvo susirinkę dešimtys tūkstančių žmonių, norėjusių išvysti gedulingą procesiją. Visą jos kelią skambėjo Vilniaus bažnyčių varpai.

15 val. 5 min. atviras karinis lafetas, lydimas garbės sargybos kuopos, giminių ir artimųjų, su mirusio prezidento palaikais atvyko į prie Antakalnio kapinių vartų.

Kartu su Trispalve uždengtu karstu į kapines kareiviai atnešė kryžių, A.Brazausko fotoportretą su visomis prezidento regalijomis ir aukščiausią Lietuvos valstybės įvertinimą, kuriuo jis buvo apdovanotas, – Vytauto Didžiojo ordiną su aukso grandine.

Įnešant karstą pro kapinių vartus, kariai iššovė vieną salvę buvusio vyriausiojo valstybės ginkluotųjų pajėgų vado garbei. Procesiją pagerbia išsirikiavę keli šimtai Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos studentai.

Valstybinio dainų ir šokių ansambliui "Lietuva" ir kariniam orkestrui atliekant liaudies dainą "Vai, neverk, motušele...", karstas perneštas prie kapui parengtos vietos.

Sąžiningas prieš save patį

„Ačiū, Algirdai. Sudie, bičiuli“, - lietuviškai su velioniu atsisveikino kalbą prie kapo sakęs kadenciją baigęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwasniewskis.

Tačiau emocionaliausiai prabilo A.Brazausko giminių bei artimųjų vardu kalbėjęs ambasadorius Antanas Vinkus, kreipęsis į velionį pagarbiu žodžiu "mokytojau".

„Dieve Visagalis, kam tu sukūrei mirtį, kai gyvenimas toks gražus?", - retoriškai klausė A.Vinkus.

Sąžiningumas pirmiausiai pačiam prieš save – tokią pagrindinę velionio charakterio savybę išskyrė ambasadorius.

„Jūs sakydavote, kad tai padeda grumtis su savo žmogiškomis silpnybėmis, kurių jūs neneigėte turįs. Mokytojau, ne tik jūs, ir mes jų turėjome. Bet jūsų pasiaukojimas tėvynei Lietuvai užgožė jūsų silpnybes“, - audringai kalbėdamas prisiminė A.Vinkus.
„Mokytojau, atsimenate, kai buvome pas kardinolą Vincentą Sladkevičių? Jūs klūpėdamas ant kelių gavote jo palaiminimą, o šiandien kai kas drįsta pasakyti, kad jūs netikintis. Tegu lieka tai ant jų sąžinės. Mačiau, kad ir tais sovietiniais metais jumyse buvo užslėpta meilė tėvynei ir patriotizmas“, - į velionį paskutinį kartą kreipėsi A.Vinkus.

Ir aš ateisiu. Tik nenoriu greit

A.Vinkus apgailestaudamas pareiškė, kad visi gyvename nuolatiniame atsisveikinime. Tačiau ambasadorius ir Brazauskų šeimos draugas neslėpė, kad A.Brazauskas labai norėjo gyventi. „Ponia Kristina, jūs šluostėte ašaras savo vyrui ir man. Jis man pasakė atsisveikindamas: „Antanai, bijau mirties, nenoriu išeiti.“ Noriu iš visos širdies pareikšti užuojautą poniai Kristinai. Paskutiniais mėnesiais jūs buvote be galo reikalinga prezidentui ir pasiaukojamai jį globojote. Dievas tai įvertins. Prezidento dukros, jūs buvote ir būsite vertos tėvo atminimo. Mokytojau, visi ateisim pas tave. Ir aš ateisiu. Tik nenoriu greit“, - kalbą prie velionio A.Brazausko kapo užbaigė A.Vinkus.

Atokiau nuo kapavietės laidotuvių apeigas stebėję žmonės, atėję prezidentui ištarti paskutinį „sudie“, braukė ašaras, iš pušų paunksmių atskriedavo neužgniaužta rauda.

A.Brazausko kunigas, Alantos klebonas Sigitas Sudentas prisiminė, kad velionis ne kartą jo prašė pasimelsti už šeimą ir už Lietuvą. Kunigas citavo Biblijos žodžius apie gyvenimo ir mirties prasmę, deklamavo amžinaatilsį kunigo Ričardo Mikutavičiaus eiles apie žmogaus likimą.

Mylima, o dabar – tik mylinti

Šiek tiek prieš 16 val. garbės sargybos kuopa nuo karsto nuima vėliavą ir perduoda našlei Kristinai Brazauskienei, kuri ją pabučiavo.

Netrukus po to ąžuolinis karstas su velionio prezidento kūnu nuleidžiamas į duobę, palydint tai trims kareivių iššautomis salvėms.

K.Brazauskienė, velionio dukros Laima Mertinienė ir Audronė Usoninė su šeimomis į duobę įmetė kelis žiupsnius žemių ir gėles. Duobkasiai ėmėsi darbo.

Uoliai tvardytos K.Brazauskienės emocijos pratrūko. Moteris verkė balsu, vis šluostydamasi ašaras. Sūnus sugniužusiai mamai atnešė kėdę prisėsti ir šalto vandens. Tačiau kiek numalšinusi emocijas K.Brazauskienė, žvelgdama į žemėmis užpilamą vyro kapą, vėl susigraudindavo. Ašaras moteriai spaudė ir ant dešinės rankos mūvimas vestuvinis žiedas. Pasukinėjusi jį tarp pirštų K.Brazauskienė vėl davė valią jausmams.

„Mielas Algirdai, dėkoju likimui už kartu praleistus metus. Buvau mylima, o dabar – tik mylinti tave. Tavo Kristė“, - tokiais žodžiais ant vainiko juostos su mylimu vyru atsisveikino K.Brazauskienė.

Velionio Prezidento dukros išgyvenimus slėpė po akiniais nuo saulės. Tačiau jų veiduose atsispindėjo ramybė ir susitaikymas – tėčiui, prieš mirtį ilgai kankintam ligos, atėjo ramybės valanda.

Prie kapo – paskutinis „sudie“

"Mirtis neužbaigia gyvenimo, tik pakeičia žmogaus būtį", - šventindamas kryžių ant A.Brazausko kapo sakė Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis.

Kapas uždengtas iš šiomis dienomis žmonių į Prezidentūrą atneštų gyvų baltų gėlių nupintais kilimais. Gedulingą ceremoniją užbaigė Lietuvos himnas.

Diplomatinio korpuso pareigūnai ir K.Brazauskienei dar kartą pareiškė užuojautą. Ilgesingai pažvelgusi dar kartą į velionio vyro kapą moteris įsikibo į sūnaus parankę ir pasuko kapinių išėjimo link.

Tuo metu prie velionio kapavietės plūdo minios iš tolo procesiją stebėjusių žmonių. Priėję prie kapo jie persižegnodavo ir atiduodavo paskutinę pagarbą amžinybėn iškeliavusiam prezidentui.

A.Brazauskas tapo pirmuoju valstybės vadovu, palaidotu Lietuvos prezidentų panteone kalvoje, stūksančioje dešinėje Antakalnio kapinių pusėje – nuo Sausio 13-osios ir Medininkų žudynių aukų kapų laiptais kylant į viršų.

1932-aisiais gimęs A.Brazauskas buvo 1990 metų Kovo 11-osios akto signataras, 1992-1993 metais - Lietuvos Seimo pirmininkas, 1993-1998 metais - pirmasis tiesiogiai išrinktas nepriklausomos Lietuvos prezidentas, 2001-2006 metais vadovavo Vyriausybei.