Prancūzų teisininkas: nejaučiame atsakomybės už laisvę

Prancūzų teisininkas Yves'as Plasseurd tvirtina, kad Lietuvoje įvyko daug pokyčių, tačiau ne visiškai suprantama, ką reiškia gyventi laisvoje šalyje.

Lietuva labai pasikeitė

Y.Plasseraud labai anksti susidomėjo Baltijos šalimis ir žydų kultūra. Pirmąkart čia apsilankė 1968 metais. Parašė daug veikalų apie Lietuvą ir Baltijos šalis, yra vienas geriausių šio regiono specialistų.

Prancūzų kultūros centro kalbintas teisininkas šneka apie tai, kaip, jo akimis, pasikeitė Lietuvos visuomenė, apie tai, kodėl lietuviams ir prancūzams kartais sunku vieniems kitus suprasti, apie nevienodą prancūzų ir lietuvių požiūrį į sovietų okupaciją.

Y. Plasseraud teigia per pastaruosius dešimtmečius pastebėjęs Lietuvos visuomenės pokyčių, tačiau ne visi jų, anot jo, yra teigiami.

„Nuo tada, kai pradėjau domėtis Lietuva, ji labai pasikeitė. Pažinau sovietinę Lietuvą. Tai nesulyginama. Viskas buvo nutylima, miglota, gana pilka, tačiau aš, nors ir vėlai, susidariau įspūdį, kad žmonės jautėsi saugūs ir ramūs.

Savaime suprantama, jie negalėjo keliauti, buvo neturtingi, tačiau nieko nebijojo: visuomenė saugumas buvo užtikrintas, kiekvienas turėjo darbą, veikė daug lopšelių ir darželių. Šiame pilkame ir niūriame pasaulyje vyravo tam tikra ramybė ir vidinis, dvasinis žmonių gyvenimas tikrovėje užėmė svarbią vietą. Šiandien Lietuva laisva, tačiau tvyro nesaugumo jausmas, baimė, nerimas. Iškyla seni demonai, kartais net nemalonios polemikos“, - kalbėjo jis.

Susiduriame su prisitaikėliškumu

Teisininko teigimu, nepriklausomybės atgavimas atnešė ne vien pozityvių permainų.

„Nors, be jokios abejonės, džiaugiuosi Lietuvos nepriklausomybės atgavimu, tai neginčytinas dalykas, bet turiu pasakyti, kad ne viskas yra teigiama. manau, kad atsisakydami komunizmo, praradome keletą dalykų, kuriuos vertėjo išsaugoti, ypatingai kaime. tai nėra teigiamas rezultatas, tačiau prieštaringas“, - teigė jis.

Pasak Y. Plasseraud, šiandien ne visi žmonės supranta, ką reiškia atsakomybė gyventi laisvoje šalyje.

„Manau, kad daugelis žmonių, dalyvavusių tautiniame Sąjūdyje, turėjo tą sąmoningą atsakomybės suvokimą. Bet praėjo jau 20 metų. Šiandien jie kiek nustumti į šalį, kai kuriems atrodo pernelyg konservatyvūs. Visuomenėje yra dar du sluoksniai. Pirmajam priklauso tie, kurie išsaugojo sovietinį mentalitetą, tai yra žmonių, įpratusių, kad jais kas nors pasirūpintų, pasyvių bambeklių ir net kombinatorių mentalitetą.

Kitam sluoksniui priklauso jaunimas, kuriam sovietinis laikotarpis nieko nebereiškia, tačiau jis nebuvo mokytas nepriklausomybės atsakingumo visomis šio žodžio prasmėmis, reikalingo nepriklausomam gyvenimui, tautinės nepriklausomybės, individualios nepriklausomybės, laisvės veikti.

Todėl susiduriame su daugybe prisitaikėliško elgesio ir piktnaudžiavimo pavyzdžių, šokiruojančių dalį vidurinės kartos žmonių. Visuomenėje kyla įtampa, pastebimos populistinės, neonacistinės apraiškos, susiduriama su antisemitizmu, ksenofobija ar net rasizmu. O tai tikrai nėra geriausi kultūros, išaugusios ant tolerancijos ir, daugeliu atvejų, atsakingumo pamatų aspektai. Taigi ir šiuo požiūriu Lietuva atrodo prieštaringai“, - kalbėjo jis.

Lietuviškos tapatybės paieškos

„Tačiau dabar ji yra pereinamajame lietuviškos tapatybės ieškojimo tarpsnyje. Jokiu būdu nieko nekaltinu, nes žinau, kiek laiko tai trunka. visiems reikia laiko išmokti tvirtai stovėti ant kojų. netgi Prancūzijoje, nors jau praėjo daug metų po Didžiosios revoliucijos, deja, vis dar iškyla demonai, kuriuos paminėjau anksčiau“, - pridūrė prancūzas.

Nors ir Lietuva, ir Prancūzija priklauso Europos Sąjungai, tačiau tarp jų driekiasi 2000 km ir 50 skirtingos istorijos metų. Lietuviams ir prancūzams kartais sunku vieniems kitus suprasti, to priežastys - sovietų okupacija ir lietuvių tautos genocidas.

Y. Plasseraud išdėstė savo nuomonę apie nevienodą prancūzų ir lietuvių požiūrį į sovietų okupaciją.

„Lietuva keletą metų kentėjo nuo nacių režimo, tuo tarpu komunistinis arba sovietų režimas čia išsilaikė beveik pusę amžiaus. Todėl prisiminimai apie sovietinį laikotarpį kur kas gilesni. Nuo nacių kentėję žydai arba mirė, arba išvyko, tad Lietuvoje šį skausmingą laikotarpį menančių žydų liko mažai. Tuo metu nukentėjusiųjų nuo sovietų režimo ar jų vaikų yra labai daug. Štai kodėl mes juos dažniau ir girdime“, - kalbėjo jis.

„Antras pastebėjimas būtų tas, kad mes, Vakarų Europos gyventojai, turime tik vieną skaudų prisiminimą - nacizmą. Be to, Prancūzijoje yra gausi žydų bendruomenė, sauganti šio skausmo atminimą. Ir visiškai suprantama, kad ji daugiau kalba apie Šoa, o ne apie sovietų padarytus nusikaltimus. Dėl tos priežasties Prancūzijoje visai kitaip nei Vilniuje žiūrima į abi okupacijas, nors aš jų nelyginčiau. Iš čia ir kyla nesusipratimas, kai prancūzai kalba šia tema su lietuviais: juk vienų ir kitų praeitis skirtinga.

Nesutarimai kyla net kalbantis su išsilavinusiais ar daugiau žinančiais žmonėmis. Pavyzdžiui, Kazimieras Škirpa, Lietuvos ambasadorius Vokietijoje, kuris sovietams 1941 metais pirmą kartą okupavus Vokietiją įkūrė Lietuvių aktyvistų frontą, Lietuvoje kai kurių žmonių laikomas didvyriu, o Prancūzijoje - žydų žudiku ir didžiausiu niekšu. Šie faktai, įsišakniję mūsų kolektyvinėje pasąmonėje, dažnai komplikuoja dialogą“, - pastebi prancūzas.

Svarbu nepainioti dviejų genocidų

Anot jo, svarbu nepainioti lietuvių ir žydų genocido ir jų negretinti.

„Kai kurie Lietuvos politikai, kalbėdami apie žydų ir sovietų genocidus, bando brėžti tarp jų paralelę ir sugretinti. Tai labai ydinga, nes tai reiškia tam tikrą žydų atsakomybę, kadangi visi žydai laikomi bolševikais. todėl taip lyginti abu genocidus ydinga. Kai kurie Lietuvos politikai prie to prisideda, nesuprasdami, kaip tai pavojinga, ir gali nuvesti į tam tikrą negatyvizmą“, - kalbėjo Y. Plasseraud.

Pasak jo, lietuvių tauta turi trūkumų, tačiau galima įžvelgti ir neįtikėtinas savybes. „Tautos sugebėjimas kantriai iškęsti yra nenusakomas. Dar galiu pasakyti, kad tai yra svetinga tauta ir tai parodė istorija. Lietuvoje nebuvo vykdomi tokie pogromai, kaip 1907 metais Prancūzijoje, kai prancūzų darbininkai nužudė dešimtis italų darbininkų. Mes tuo tikrai nesididžiuojame. Pakanka atvirai draugams pasakyti, ką manome“, - kalbėjo Y. Plasseraud.


Šiame straipsnyje: laisvė

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių