Politologai: vaidydamiesi su lenkais, nebūsim patrauklūs šiauriečiams

Lietuvos užsienio politika pastaruoju metu judėjo Šiaurės kryptimi, nusigręždama nuo Lenkijos. Tačiau politikos analitikai įspėja: toks požiūris netinkamas. Ir net tik dėl mums reikalingų bendrų su pietine kaimyne ekonominių projektų. Konfliktuodami su Lenkija tampame ne tokie patrauklūs ir Šiaurės šalims. Bet gal naujajai Vyriausybei ėmusis atkurti draugystę su Lenkija, keisis ir kryptis?

Keletą paskutinių metų aukščiausi šalies vadovai – prezidentė Dalia Grybauskaitė, buvęs premjeras Andrius Kubilius – nuolat akcentuodavo, kad Lietuva save mato visų pirma kaip Šiaurės ir Baltijos šalių regiono dalį. Imtas naudoti netgi specialus terminas šiam regionui vadinti – Baltoskandija.

Lietuva suktis link Šiaurės ėmė maždaug 2008 metais – iki tol, be „sesių“ Latvijos ir Estijos, buvome linkę laikytis drauge su strategine partnere Lenkija.

Tokį pokytį Lietuvos užsienio politikoje buvęs premjeras A. Kubilius, prieš metus duodamas interviu Lenkijos dienraščiui „Rzeczpospolita“, aiškino natūraliais pakilimo ir nuosmukio laikotarpiais santykiuose tarp valstybių: „Kai Lenkija ir Lietuva stojo į ES ir NATO, santykiai tarp visų regiono šalių buvo stipriausi. Dabar, būdami ES ir NATO nariai, gyvename įprastą gyvenimą. Ir mūsų darbotvarkės gali skirtis. Lietuvai labai svarbus Baltijos šiaurės regionas; glaudžiai bendradarbiaujame su Estija, Latvija ir Skandinavijos šalimis. Kalbant apie Lenkiją, svarbiausi yra visoms šio regiono valstybėms bendri klausimai: infrastruktūra, energetikos tinklai, dujotiekių, kelių ir geležinkelių jungtys“.

Bandėme kurti naują politinį pasakojimą

Tuo metu politikos analitikai pastebi, kad Šiaurės kryptį Lietuvos politikai ėmė akcentuoti būtent tuomet, kai pradėjo šlyti santykiai su Lenkija.

„Buvo bandoma sukurti lyg ir alternatyvą ankstesniam politiniam pasakojimui, kuris buvo viešai propaguojamas, – partnerystei su Lenkija. Mat buvo padaryta daug dalykų, kurie neskatino Lietuvos ir Lenkijos santykių puoselėjimo. Tai buvo grynai kompensacinis mechanizmas: kalbėjimas apie Šiaurės dimensiją buvo bandymas ja pakeisti Lenkiją ir pasakyti, kad mes ir be tos Lenkijos galime apsieiti ir apsieisim“, – sako VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas prof. Šarūnas Liekis.

Vis dėlto VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) direktorius prof. Ramūnas Vilpišauskas mano, kad akcentas Lietuvos užsienio politikoje nuo Lenkijos į Šiaurės regioną perkeltas ne tik dėl suprastėjusių Lenkijos ir Lietuvos santykių.

„Reikia matyti ir po Lietuvos įstojimo į ES smarkiai išaugusius investicijų ir prekybos ryšius su Baltijos bei Šiaurės šalimis. Investicijos iš Šiaurės šalių, pirmiausia Švedijos, į bankų sektorių bei kitas sritis Lietuvoje labai smarkiai prisidėjo prie to, kad prasidėjus ekonominei krizei kilo natūralus noras labiau derinti tarpusavio reikalus – ekonominę politiką, reakciją į krizę. Manau, tai turėjo įtakos tam, kad Lietuvos vadovai labiau atsigręžė į Šiaurę“, – teigia R. Vilpišauskas.

Tiesa, TSPMI direktoriaus nuomone, pastarųjų metų įvykiai santykių su Lenkija aukščiausiame politiniame lygmenyje ne visiškai atspindi tikrąją kasdienių santykių padėtį, kuri nelabai skiriasi, pavyzdžiui, nuo santykių su Latvija.

„Tiek bendradarbiavimas ES institucijose, tiek kontaktai tarp žmonių, ekonominiai ryšiai, prekyba – visa tai labai intensyviai vyksta tiek tarp Lietuvos ir Lenkijos, tiek ir tarp Lietuvos ir Latvijos. Ir Lenkija, ir Latvija yra tarp pagrindinių mūsų prekybos partnerių. Šiuo atžvilgiu tiesiog intensyviai bendraujam su pagrindiniais mūsų kaimynais, kurie yra bendroje ES rinkoje. Ir tai nesikeitė dėl to, kad kai kurie politikai iš abiejų šalių – Lenkijos ir Lietuvos – negalėjo konstruktyviai tarpusavyje bendrauti ar kartais nesusikalbėdavo“, – tvirtina R. Vilpišauskas.

Ministras: santykiai su Lenkija – jau ant bėgių

Prieš savaitę Lietuvos prezidentė, viešėdama Norvegijoje, eilinį kartą pabrėžė, kad Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimas mūsų valstybei išlieka vienu pagrindinių užsienio politikos prioritetų. Beje, pernai birželį viename interviu tuometinis užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, paklaustas, ar Baltoskandijos koncepcija yra alternatyva santykiams su Lenkija, pastebėjo, jog „kol Prezidente bus Dalia Grybauskaitė, akivaizdu, kad ji rems bendradarbiavimo su Šiaurės šalimis liniją“.

Vis dėlto prieš keletą mėnesių A. Kubiliaus Vyriausybę pakeitus Algirdo Butkevičiaus Ministrų Kabinetui matome aktyvius žingsnius draugystei su Lenkija atšildyti. Kaip skaičiuoja dabartinis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, per pirmąjį šių metų ketvirtį įvyko penki aukšto lygio susitikimai: Lietuvos premjeras ir trys ministrai vyko vizitų į Lenkiją, o Lietuvoje Vasario 16-ąją apsilankė Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis.

„Šitie vizitai rodo dialogo intensyvumą – kai kurie jautrūs klausimai pradėti spręsti ir tas vyksta gana sėkmingai. Aš tiesiogiai kalbuosi su užsienio reikalų ministru Radoslawu Sikorskiu, mes pasikalbam po kai kurių pareiškimų, interpretacijų spaudoje, kad neliktų kažkokių dvejonių, kad mūsų santykiai būtų ir jie jau yra – aš tai jaučiu – pastatyti ant konkrečių bėgių“, – tikina ministras.

Tiesa, naujosios Vyriausybės programoje irgi kur kas daugiau dėmesio skiriama santykiams su Baltijos ir Šiaurės šalimis nei Lenkijai. Tad ar toliau laikysimės Šiaurės krypties? O gal Lenkija vėl turėtų tapti pagrindiniu prioritetu? Jei ne pagrindiniu – tai bent lygiaverčiu Baltoskandijai?

Laikytis įsikibus vien Šiaurės – netinkamas pasirinkimas

R. Vilpišausko teigimu, toks supratimas, kad ryšiai su Baltijos ir Šiaurės šalimis gali būti alternatyva santykiams su Lenkija, iš viso nėra tinkamas.

„Yra labai svarbių sričių ir projektų, kur be Lenkijos ir Baltijos bei Šiaurės šalių – Suomijos, Švedijos – dalyvavimo Lietuva negalėtų įgyvendinti savo strateginių tikslų. Tai pirmiausiai yra energetikos projektai – elektros jungtys į Švediją ir Lenkiją. Abi Lietuvai yra svarbios. Apskritai pats Baltijos energetikos rinkos planas apima viso regiono šalis, įskaitant ir Lenkiją.

Lietuvos įsijungimas į Vakarų elektros sistemą neįmanomas be Lenkijos dalyvavimo, ir kartu jungtųsi ne tik Lietuva, bet ir greičiausiai visos trys Baltijos šalys. Panašiai galima pasakyti ir apie transporto infrastruktūrą, „Rail Balticą“ – čia Lenkijos dalyvavimas svarbus ne tik Lietuvai, bet visoms Baltijos šalims“, – teigia R. Vilpišauskas.

Tuo metu Š. Liekis pastebi, kad Lietuva realiai taip ir nepasisuko į Šiaurę, nes Šiaurės šalimi netampama vien dėl bendrų ekonominių projektų ar saugumo interesų.

„Skandinavams galime pareikšti, kad būsime ne penkios šalys, o aštuonios. Bet mūsų politika liudija apie buvimą ne Šiaurės šalimi visomis prasmėmis – socialinės politikos, vertybinės politikos, pagaliau netgi dėl Romos katalikų bažnyčios klerikalizmo įtakos mūsų politikai. Mes ten atrodome kaip visiška anomalija. Jie mūsų neįvardija netgi kaip galimo partnerio dėl tokios mūsų vidaus ir konfliktiškos užsienio politikos“, – teigia Š. Liekis.

Lietuvos politikai paprastai į bendradarbiavimą su kitomis šalimis žvelgia visų pirma per ekonominę ir saugumo prizmę. Šiaurės ir Baltijos šalių atveju sėkmingo bendradarbiavimo rezultatais įvardijamos energetinės jungtys su Švedija ir Suomija, regioninė energetikos rinka. Taip pat pabrėžiama, kad sparčiai plėtojama aštuonių šalių bendras veikla saugumo bei gynybos srityje, rengiami bendri kariniai mokymai.

Š. Liekio požiūriu, toks siauras požiūris į partnerystę su kitomis šalimis rodo, kad politikai nesupranta fundamentalaus ryšio tarp vidaus politikos ir užsienio politikos. Vis dėlto, net jeigu žvelgtume į santykius su Šiaurės ir Baltijos šalimis vien ekonominiu ir saugumo aspektais, tai besivaidijantys su Lenkija, anot Š. Liekio, mes šiauriečiams esame visiškai nepatrauklūs.

„Pavyzdžiui, Švedija turi strateginės partnerystės sutartį su Lenkija. Jeigu pasižiūrėsime į investicijų apimtis, tai matysime, kad yra tiesiog neproporcingi dydžiai lyginant su Lietuva. Be to, Lenkija, šiauriečių akimis, yra viena svarbiausių grandžių užtikrinant Baltijos šalių saugumą. Šiaurės šalys yra arba neutralios, arba, jei priklauso NATO, savaime yra sudėtinės didesnio gynybos plano dalys, ir niekas iš jų nesiims kažkaip kompensuoti Lenkijos nebuvimo Lietuvos užsienio politikoje dėl geografijos ir nedidelio karinio potencialo. Tai ta diskusija dėl Lenkijos ne tik kad neperspektyvi, bet atvirkščiai – nepadeda jokiam suartėjimui su Šiaurės šalimis“, – sako Š. Liekis.

Prioritetas lieka tas pats, bet santykiams su Lenkija nekenks

Paklaustas, ar pritaria minčiai, kad nesutarimai su Lenkija daro mus nepatrauklius Šiaurės šalims, užsienio reikalų ministras L. Linkevičius teigia, kad „šalys kaimynės, kurios turi konfliktų ar kažkokių įtampų, niekada nedaro įspūdžio. Ir tikrai tas negali būti vertinama kaip kažkokia pridedamoji vertė – ar mes kalbėtume apie kultūrinius ryšius, ar ekonominius, ar strateginius projektus“.

Tačiau ministras užtikrina, kad Lietuvos bendras darbas su Šiaurės šalimis vyksta labai intensyviai: „Nuolat derinam savo veiksmus ir net tam tikrų pasisakymų turinį. Reguliariai susitinkame prieš Užsienio reikalų tarybą, kuri vyksta Briuselyje, pasikoordinuojam kai kuriuos klausimus“.

Kalbėdamas, kokios vis dėlto krypties užsienio politikoje Lietuva laikysis ateinančius ketverius metus, L. Linkevičius pažymi, kad Šiaurės ir Baltijos šalys išlieka Lietuvos prioritetas. „Bet čia nėra jokio prieštaravimo [glaudiems santykiams su Lenkija], nes mums apskritai svarbūs santykiai su visais kaimynais“, – tvirtina ministras.

Elektros tilto paradoksas

Nors visi visuomet pabrėžia gerų santykių reikšmę, kad bendri projektai sėkmingai judėtų į priekį, elektros jungtis su Lenkija pajudėjo būtent pastaraisiais metais, kai su Lenkija smarkiai nesutarėme.

„Šiame projekte dalyvauja ES. Lenkijos ir Lietuvos finansinis indėlis į šį projektą yra labai nedidelis. Ten, kur yra ES pinigai, išlaidos planuojamos į priekį, todėl viskas ir pajudėjo. Be to, turime atsižvelgti, kad jam vadovavo konkretūs adekvatūs žmonės – dabartinis energetikos ministras. Tačiau kai pradedam kalbėti, kad reikia savus pinigus įdėti į kažkokį projektą, vėl prasideda diskusijos, ar mums tai yra politinis prioritetas.

Ir jeigu vienos šalies neįvardiji strateginiu partneriu ar savo prioritetu, ta šalis nėra suinteresuota su tavimi kažką daryti, ypač jei tai nėra jos prioritetas. Sakys: kodėl aš turiu daryti politinius sprendimus ar investuoti į jus, investuosiu, jei reikia sąjungininkus palaikyti ir pan. O jeigu mes šnekam, kad mums viso šito nereikia, mes nenorim, ir apskritai mes su jumis ne iš to paties „bliūdo“ esam kilę, tai kodėl jie tą turi daryti? Tai jie ir nedaro. Jeigu yra kokie nors ES pinigai, tada – taip“, – aiškina Š. Liekis.

„Atrasti vieną vienintelę priežastį, kodėl pajudėjo elektros tiltas tarp Lietuvos ir Lenkijos, gana sudėtinga. Tai galima sieti ir su Europos Komisijos intensyvesniu įsijungimu, ir galbūt su Lenkijos vidaus reikalais – kiek pasikeitusiu požiūriu į energetikos ryšius su Lietuva ir pačios energetikos plėtojimą Lenkijos viduje. Bet, sakyčiau, tai tik spėlionės. Iš tiesų šis projektas buvo vystomas intensyviai pastaruosius keletą metų, nors, mano žiniomis, tos trintys aukščiausiame politiniame lygyje tarp Lietuvos ir Lenkijos turėjo įtakos tam tikriems sprendimams dėl šito projekto, ir kai kurie iš jų, atrodo, vėlavo ir truko ilgiau negu kad būtų trukę esant kitokiai situacijai“, – sako R. Vilpišauskas.

Susitarimas turi būti pačių šalių prioritetas

Vis dėlto nesutarimų dėl vieno ar kito projekto pavyzdžių turim ir daugiau – net su šalimis, kurios priklauso vadinamajai Baltoskandijai. Štai trims Baltijos valstybėms ir Suomijai vis dar nepavyksta rasti sutarimo, kur geriausia statyti regioninį suskystintų gamtinių dujų terminalą, kuris, tikėtina, gaus ES paramą. Nors Lietuvos galimų vietų sąraše nėra, mūsų atstovai siekia, kad naujasis statinys nepakenktų būsimam analogiškam terminalui Klaipėdoje.

Tad koks galėtų būti būdas susitarti? Gal tuo arbitru nuolat galėtų būti Europos Komisija, kuri smarkiai prisidėjo išsprendžiant, pavyzdžiui, Lietuvos ir Latvijos ginčą, į kurią šalį turi eiti elektros jungtis iš Švedijos.

„Europos Komisija gali būti tarpininkas, bet iš principo susitarimas, savo bendro intereso suvokimas turi būti pačių šalių prioritetas. Lietuvos nelaimė ta, kad bendras interesas dažnai yra nustumiamas. Aukščiausi asmenys arba institucijos, kurios turėtų artikuliuoti bendrą viešą interesą, dažnai to nedaro, o viršų ima keistos ambicijos, kažkokie nesusišnekėjimai ar atskirų grupių interesai.

Šalys turi aiškiai suprasti, kur yra prioritetas – ar sau pasiimti kažkokį antrarūšį infrastruktūrinį projektą, ar galvoti apie bendrą gėrį ir naudą sau, kurią galima išpešti iš bendros regioninės situacijos. Reikia pirmiausia skaičiuoti ir mąstyti, kaip geriausiai mokesčių mokėtojų pinigus panaudoti ir kur yra didžiausia nauda visuomenėms“, – įsitikinęs Š. Liekis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

vytas

vytas portretas
geriausiLietuvos politologai buvo Surskis su Mauzeriu, o sitie: sneka sneka ir nieko nepasako.

Lietuve

Lietuve portretas
Kazkaip negraziai atrodo: KAIP lietuviams tai gerai, kai gali Anglijoje steigti lietuviskus darzelius. mokykleles ir kt.... o va, kad Lenkai Lietuvoje galetu steigti savo mokyklas, darzelius ir kt..... tai jau negalima..... "Blogai"... taip elgtis su istoriniais kaimynais......nevalia... Vienareiksmiskai lietuvoje gyvenantiems reikia daugiau tolerancijos, meiles, pagarbos kitos tautybes zmogui.....ir vienas kitam atsakomybes... Jau pamokas tauta gauna... bet vis viena pilna pasikelimo, kersto kitatauciams..... o tai Lietuvos nepuosia.................

Manau.

Manau. portretas
Straipsnyje ryški prolenkiška linija - nuolaidžiaukim lenkų šovinistams žemindami save. Apgailėtina.
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių