Piktinasi, kad neparašyta Sausio 13-osios istorija

Grupė Nepriklausomybės akto signatarų piktinasi, kad praėjus 21-eriems metams dar neparašyta profesionali Sausio 13-tosios istorija.

Medininkų tragedijos liudininkas Toma Šernas sako, kad tai naudinga mūsų valstybės priešams ir leidžia kalbėti, kad savi šaudė į savus. Istorikai teigia, kad tam būtinas specialus valstybės užsakymas.

Artėjant Sausio 13-tajai, grupė Nepriklausomybės akto signatarų ir tragiškų dienų liudininkai dalijosi prisiminimais, kaip 1991-ųjų sausį parlamento palubėje kabojo žvejų tinklai su blizgėmis, kuriuos planuota užmesti ant įsiveržusių sovietų desantininkų ir taip juos sustabdyti, kaip fizikai nuo stogo žibino lazerių spinduliais, tikėdamiesi agresorius apgauti, kad parlamentas saugomas moderniausiais ginklais.

Buvę politikai ir valstybės gynėjai baiminasi, kad jų liudijimai tuoj iškeliaus į nežinią. Nepriklausomybės akto signatarai klausia, kodėl praėjus dvidešimt vieneriems metams nuo Sausio 13-tosios istorikai neatliko išsamių to laikotarpio tyrimų ir neparašyta profesionali Sausio 13-osios istorija.

„Noriu pabrėžti tai, kad nėra iniciatyvos nei iš valstybės institucijų pusės, nei iš mokslo institucijų pusės, nei iš kitų. Juk šitie dalykai turi būti finansuojami, man atrodo, kad iš valstybės visko reikalauti irgi būtų per daug šiandien sunku, bet, pavyzdžiu, jeigu privatus kapitalas prisidėtų prie to arba iniciatyvos imtųsi, kad tokia knyga išeitų, man atrodo, kad atsirastų norinčių. Kol gyvi tie patys žmonės, tai tada galima kažkokią autentišką medžiagą surinkti, bet kada jau jie išnyks, tai to autentiškumo sunku bebūtų jau ieškoti“, – sako Nepriklausomybės akto signataras Kazimieras Motieka.

Anot signatarų, delsiant dingsta ir dokumentai.

„VRM pareigūnai ir kiti viską filmavo, fotografavo, dokumentavo. Bet viskas dingę“, – tvirtina Nepriklausomybės akto signataras Zigmas Vaišvila.

Istorikai pripažįsta, kad iki šiol tyrimo, kuris sutvarkytų dar gyvų liudininkų versijas ir atsakytų į klausimas ne tik, kas vyko, bet ir kodėl, iki šiol nėra, nors dvidešimt metų yra pakankamai laiko jam atlikti.

„Reikalingas ir žmogus, pasirengęs tyrinėti, aš nematau, pavyzdžiui, laisvų istorikų, kurie dabar dirba savo darbus, kad jie galėtų juos   mesti – o jie negali, kadangi yra numatyti planai, įprastai 3–5 metų finansavimas. Aš manau, jeigu būtų specialus užsakymas valstybės, reiškia kažką jau būtų galima daryti – taip, riekia specialaus valstybės užsakymo, tokio valstybės užsakymo neturim“, – teigia Istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys.

Istorikų teigimu, praėjus 21-eriems metams, mokslininkai tebėra Sausio 13-tosios faktų rinkimų stadijoje ir todėl, kad po institucijas tebėra išbarstyti to laikotarpio archyvai, kai kurie dokumentai yra privačiose rankose. Pernai minint Sausio 13-osios dvidešimtmetį Seimas pradėjo leisti knygas, kuriose kai kurie dokumentai pradėti publikuoti.