Panevėžio merą sužavėjo Baltarusijos diktatoriaus kumštis

„Mes - laisvi žmonės, gyvenam demokratinėje valstybėje, kalbam, ką norim, o pažiūrėkit, kas prie daugiabučių dedasi. Gal ir Baltarusija būtų apsileidusi, jei ne tvirtas Aleksandro Lukašenkos kumštis“, - grįžęs iš kelionės po jaunystės laikų vietas išvadą padarė Panevėžio meras Povilas Vadopolas, pastebi dienraštis „Sekundė“.

Gyrė prezidentą

Pasižvalgyti po Baltarusiją jis siūlytų žurnalistams - kad įsitikintų, jog diktatas nėra tokia jau bloga valstybės valdymo forma.

Penkias dienas automobiliu po Baltarusiją keliavusio P.Vadopolo dėmesį traukė įvažiuojant į miestus pasitinkantys patriotiniai šūkiai, tvarkingos gatvės ir, mero nuomone, lengviau nei Lietuvoje sunkmetį išgyvenantys žmonės.

„Važiuojant per miestus jaučiasi, kad vyksta darbai, verda gyvenimas. Matyti didžiuliai šūkiai, skelbiantys, kad Baltarusija - balta ir graži, šventa žemė. Prieš daugelį metų šioje šalyje šiukšlės akis badė, girtuokliai ūždavo, dabar gatvėse tvarka, švara, o per visą kelionę nepamatėme ne tik šlitinėjančių, bet netgi išgėrusių žmonių. Nežinau, kokiai būdais A.Lukašenka to pasiekė, bet matyti, kad šalyje įvesta tvarka“, - griežtos rankos politiką gyrė P.Vadopolas.

Baltarusiams - liaupsės

Tačiau vietiniai, Panevėžio mero paklausti, kokia santvarka kuriama šalyje - socializmas ar kapitalizmas, gūžčiojo pečiais ir valstybės vadovui ditirambų nežėrė. Pasak jų, anksčiau 4-5 šernus nupylę brakonieriai jausdavosi ramūs, o dabar už tokį laimikį reikia piniginę patuštinti, be to, ir laisvės galima netekti.

Nors sutikti baltarusiai pasiguosdavo mažai uždirbantys, Panevėžio vadovo nuomone, lietuviai gyvena neką turtingiau: melžėja uždirba per 900 tūkst. Baltarusijos rublių (apie 765 Lt), senatvės pensija siekia 170-380 tūkst.

„Dauguma baltarusių gyvena taip, kaip apie tūkstantį litų uždirbantys lietuviai. Maisto produktų kainos beveik tokios pat, kaip Lietuvoje, tik sviestas pigesnis, kone  perpus mažiau kainuoja duona, bet ji labai skani. O atvežtiniai produktai - citrusiniai vaisiai, bananai, dvigubai brangesni nei mūsų parduotuvėse“, - pasakojo P.Vadopolas.

Už trivietį kambarį parai prabangiame, vakarietiškiems nenusileidžiančiame viešbutyje meras su bendrakeleiviu sumokėję 30 eurų, nakvynė tarybinius laikus menančiame viešbutyje be karšto vandens panevėžiečiams atsiėjo po 24-35 litus.

„Baltarusiai darbštuoliai ir šaunuoliai“, - liaupsių negailėjo P.Vadopolas.

Raketų neberado

Į Baltarusiją Panevėžio meras vyko vedamas jaunystės laikų prisiminimų. Septintajame dešimtmetyje P.Vadopolas trejus metus atliko privalomąją karinę tarnybą Gomelio srities Jelsko rajone dislokuotoje branduolinių raketų bazėje.

„Nostalgijos tiems laikams nejaučiu. Tik labai įdomu buvo pamatyti vietas, kurioms paaukota tiek jaunystės dienų“, - tvirtino meras.

P.Vadopolas spėja, kad tokia trauka ne jį vieną kankino: buvusios karinės bazės teritorijoje sutiktas sargas nė trupučio nenustebo sulaukęs lietuvių. Jis tikino, kad meras - nebe pirmas turistas iš Lietuvos, užsukęs į apleistą, medžiais ir piktžolėmis apaugusią buvusią sovietų slaptavietę.

Raketos iš jos išvežtos 1980-aisiais. Iki tol miško ir pelkių apsuptyje dislokuotą karinę bazę sovietai saugojo labiau nei savo gyvybes.

Bazę juosė ne tik spygliuotos tvoros ir ginkluota sargyba, bet ir vielinėmis tvoromis tekanti aukštos įtampos elektros srovė, signalinių minų laukas. Net privalomąją karinę tarnybą atliekančių jaunuolių artimieji negalėjo žinoti, ką saugo jų sūnūs. Į pasimatymus su aplankyti atvažiavusiais tėvais kariai vykdavo už 45 kilometrų į miestelį, aprengti artileristų, jūreivių ar aviatorių uniformomis.

„Tarnyba buvo sunki ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Šaudyti mus mokė mažai, tik savigynai. Svarbiausia, ką turėjome išmokti - paleisti raketas, nutaikytas į Angliją, Prancūziją, Vokietiją. Niekas nežinojo, kur turės nukristi bazėje dislokuotos raketos. Tik karo atveju būtų leista atidaryti seifą ir perskaityti jame saugomas taikinio koordinates“, - pasakojo P.Vadopolas.

Išgirdęs sirenų gausmą kareivis niekada nežinojo, ar jis skelbia tik mokymus, ar karo pradžią.

Neva paleidę raketą kariai kuo skubiau privalėjo sėstis į mašinas, vykti už 80 km į atsarginį poligoną ir iš ten paleisti dar vieną raketų salvę.

„Per tokias pratybas kariai taip nuvargdavo, kad krisdavo po pušimis mirtinu miegu, net sirenų gausmas jų nepažadindavo“, - pasakojo P.Vadopolas.

Kaltina karius

Pasak P.Vadopolo, ne vienas kareivis nuolatinę įtampą malšindavo alkoholiu.

„Mamos verkia, kad jų sūnūs žuvo atlikdami privalomąją tarnybą tarybinėje armijoje. Galiu drąsiai pasakyti: daugelis buvo patys kalti, tik vadai nekompromituodavo tėvų ir pranešdavo, kad kareivis žuvo atlikdamas karinę užduotį“, - pareiškė P.Vadopolas.

Meras skaičiuoja: net septyni jo tarnybos draugai apsinuodijo antifrizu bandydami išgauti spiritą, keli iš jų mirė, kiti liko neįgalūs, penki nusišovė esą iš ilgesio - sulaukę žinios, kad jų mylimosios ištekėjo. Dar keliems apsvaigusiems nuo naminukės grįžtant į dalinį mirtinais spąstais tapo pelkė. Pasak P.Vadopolo, vienas  girtas karys paryčiais buvo rastas pelkėje apsikabinęs tilto pastolį. Į iš mirties nagų išplėšto jaunuolio kūną buvo įsikibusios 300 siurbėlių.

„Dabar buvusiuose karinės amunicijos sandėliuose saugomos daržovės, kovinių raketų šachtose privežta smėlio, starto aikštelės išardytos, apaugusios medžiais. Šilumos trasos ir elektros kabeliai išplėšti. Belikusios tik kareivinės, kur gyveno apie du šimtus kareivių. Tačiau ir jos taip apaugusios, kad medžiai net asfalto dangą suardę“, - pasakojo P.Vadopolas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių