Mirė rašytojas J.Aputis (papildyta)

Eidamas 74-uosius metus po ilgos ir sunkios ligos sekmadienį Vilniuje užgeso Lietuvos prozininkas, vertėjas Juozas Aputis.

Rytoj, antradienį, rašytojas bus pašarvotas Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios koplyčioje. Atsisveikinimas su velioniu - antradienį nuo 11 iki 20 val. ir trečiadienį nuo 9 iki 14 val. Karstas su velionio palaikais bus išlydėtas trečiadienį 14 val. J.Aputis amžinojo poilsio atguls Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.

Rašytoją palaužė limfmazgių vėžys.

„Netekome vieno iškiliausių XX a. lietuvių rašytojų, galbūt net didžiausio XX a. antrosios pusės lietuvių prozininko“, - sakė literatūros kritikas ir rašytojo bičiulis Petras Bražėnas.

Anot jo, išėjimo akivaizdoje guodžia tai, kad rašytojas paliko didžiulį kūrybinį palikimą, ir ne vieneriems metams. „Netekties akivaizdoje jo kūryba tampa dar svaresnė, reikšmingesnė“, - sakė literatūros kritikas.

Su J.Apučio vardu siejamas lietuvių novelės atgimimas 7-8 praėjusio amžiaus dešimtmečiais. Jau pirmaisiais novelių rinkiniais „Žydi bičių duona“ ir „Rugsėjo paukščiai“ J.Aputis atkreipė į save kritikų ir rašytojų dėmesį, rinkiniu „Horizonte bėga šernai“ jis buvo įrašytas į didžiausių mūsų prozininkų gretas.

„Kas berašė apie J.Aputį, kontroversiškų nuomonių nebuvo - jo kūryba buvo vertinama vienareikšmiai gerai. Kritikos jis sulaukdavo nebent iš sovietų valdžios, nes rašė apie su melioracija vykdomą kaimo ardymą“, - sakė rašytojo bičiulis.

Novelės „Skraidančios obelys“, „Horizonte bėga šernai“ kalbėjo apie griaunamą senąjį kaimą, netiesiogiai - apie kolektyvizaciją, kuriai kaimo žmonės priešinosi, skausmingai kėlėsi iš vienkiemių į dirbtiniu būdu kuriamas gyvenvietes. „Aukšti partiniai veikėjai iš tribūnų J.Apučiui ir kitiems panašiomis temomis rašiusiems autoriams priekaištavo: „Dėl išartos pelkės ar nukirstos obels jūs keliate triukšmą“, - pasakojo P.Bražėnas.

Už novelių rinkinį „Gegužė ant nulūžusio beržo“ J.Apučiui buvo siūloma respublikinė literatūrinė premija.  „Skirtingų kūrybinių sąjungų komitetas nusprendė premiją J.Apučiui skirti, tačiau įsikišo Komunistų partijos Centro komitetas (CK) ir atšaukė kūrybinių sąjungų sprendimą. Kažkas kažkam persakė J.Apučio žodžius, pasakytus apie sovietinę valdžią“, - prisiminė literatūros kritikas. Anot jo, tai buvo vienintelis atvejis Lietuvoje, kai respublikinė premija CK sprendimu buvo anuliuota.

J.Aputis buvo vienas nedaugelio rašytojų, sovietmečiu rašiusių „į stalčių“ - kai kurie jo kūriniai, laukdami palankesnių sąlygų laisvai minčiai, dienos šviesą išvydo tik po kelių dešimtmečių. Svarbiausias iš jų - apysaka "Skruzdėlynas Prūsijoje" - buvo parašyta 1971 m., o išspausdinta tik 1989 m. Apysakoje autorius kėlė istorijos, individo laisvės, pasipriešinimo smurtui klausimus. „Kai „Skruzdėlyną Prūsijoje“ J.Aputis nunešė į „Pergalės“ redakciją, tuometinis žurnalo redaktorius jam pasakė: Nori, kad aš išlėkčiau iš darbo ir pats turėtum nemalonumų? „Toje apysakoje tiek aiškių užuominų, kad net ir bukoki cenzoriai būtų supratę kritiką tuometinės sistemos atžvilgiu. Apysakoje buvo per didelis antitarybinis užtaisas, nors ir išreikštas alegorine kalba“, - pasakojo P.Bražėnas. Bičiuliai rašytojui patarė kūrinį „padėti į stalčių“ iki geresnių laikų.

J.Aputis į lietuvių kalbą išvertė nemažai rusų autorių kūrinių, dirbo „Literatūroje ir mene", "Pergalės" ir ją pakeitusių "Metų" redakcijose, 1990-1994 m. buvo "Metų" redaktorius. J.Apučio indėlis į lietuvių literatūrą buvo įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija, daugeliu kitų literatūros premijų.

Iš Raseinių rajono kaimo kilęs J.Aputis taip ir netapo tikru vilniečiu - daug laiko praleisdavo sodyboje senajame etnografiniame Zervynų kaime. Čia gimė daug jo kūrinių. Žurnalistams rašytojas yra prisipažinęs, kad kaimo ramybė kūrybiniam darbui jį nuteikdavusi geriau negu sostinės šurmulys.

Rašytojo gedi šeima - žmona lituanistė Virginija, medikė duktė, anūkės.