Ministras: Sausio 13 – ne laikas spektakliams apie „striptizo erelius“

Negalima sakyti "sovietas". Įniršęs buvo V.Landsbergis ir grūmojo per garsiakalbį. Iškilmių nebuvo, šnypštė kraugeriai, nes reikėjo viską pasiglemžti. Jie buvo suklastoję valstybinius dokumentus ir laukė patogaus momento perversmui įvykdyti. Prakeiktieji visus gąsdino, šaukė užsieniečius, laukė puolimo. Girdėjosi pavieniai šūviai rūmų viduje. Nusikaltėliai nežino kelio atgal.

po tos sausio 13-tos, žmogus išsikėles kieme Lietuvos trispalvę turbūt nebūtų nieko nustebinęs. Dabar - kaimynai gali ir psichuškę iškviesti. Idėja buvo, bet ar iš jos kas nors liko. Labai gaila žuvusių artimųjų. Tik va su ta idėjos prasme.......

Liūdna, bet teisybė... Partizano kunigo Justino Lelešiaus – Grafo, dienoraštis 1946 -1947 metais. Rastas po kunigo – partizano žūties. Guliu šiauduose ir galvoju: dėl ko mes turime vargti, dėl ko mes vieni turime nešti tautos kryžių ir vargus? Turėdamas laiko, imu ieškoti viso to kaltininkų. Iš kur Lietuvoje atsirado tiek daug išgamų, parsidavėlių? Prieinu išvadą, biednuomenės socialinė padėtis mūsų Nepriklausomybės laikais jiems buvo nepakenčiama. Už pusę lito darbininkas turėjo kirsti žydui per dieną malkas, tuo tarpu jis matė prabangoje skęstančius Kauno ponus. Darbininkas su šeima kentė badą, tuo tarpu kita žmonių dalis ruošė ištaigingus balius, kuriuose dažnai keldavo naktines orgijas. Tą matė varge ir baisiam skurde beskęstantis darbininkas. Jo galvosenoje vyravo neapykanta buržuazijai. Tokių užmirštų ir varge skęstančių šeimų buvo ne viena. Jos būrėsi viena prie kitos į vis didesnius ratelius. Jeigu mūsų Nepriklausomybės laikais būtų buvęs kreipiamas dėmesys į tą vargstančią liaudį, į jos vargingą buitį – to šiandien nebūtų įvykę. Jeigu visi mes esame Lietuvos piliečiai, toje tautoje gimę, tai visi turime teisę tautos gėrybėmis naudotis. Reikėjo duoti sąlygas: kad visi galėtų žmoniškai pragyventi. Aukštas valdininkas turėjo kelių aukštų namą, kurį dažnai įsigydavo vogdamas iš valstybės iždo, o darbininko šeima utėlėta gyveno fortuose ar tamsiuose, drėgnuose rūsiuose. Ar negalėjo valstybė sudaryti sąlygas, kad ir tos darbininkų šeimos turėtų tinkamus butus, kaip pridera žmogui, pragyvenimą. Iš antros pusės: su pavydu žiūrėjo ūkininkas į dygstantį Lapėno mūrą, o pats, atsisakydamas mėsos kąsnelio, vežė už trisdešimt penkis litus savo bekoną, kad tik galėtų apsimokėti mokesčius. Juodi pono Lapėno darbai šiandien visai tautai nėra paslaptis. Kiekvienas valdininkas jautėsi padėties viešpats. Tarnautojas yra skirtas patarnauti visuomenei. O mūsų valdininkija išbardavo, iškoneveikdavo ir siųsdavo velniop bemokslį kaimietį. Pagieža tautoje augo. Vieni dairėsi į Maskvą, antri į Berlyną, o treti – į Varšuvą. Lietuviai, ar nepasikartos istorija? ............ Deja, istorija kartojasi jau XXI amžiaus buržuazinėje Lietuvoje...