Metų vizionierius: pradėkime viską daryti atvirai

Justas Ingelevičius, vienas iš konkurso „Padovanok Lietuvai viziją“ laimėtojų, vardija privalumus, kuriuos įgytume valstybės mastu pradėję taikyti atviro kodo principus. Pasak pašnekovo, šiandien ne tik „mąstančios“ šalys, bet ir „Google“, garsiausios pasaulio mokslinės laboratorijos į savo superkompiuterius diegia laisvas programas. Žengiama dar toliau: sukurti atviro kodo filmai, fotoaparatai ar automobilis.

Atvirosios technologijos arba atvirasis kodas, pasak pašnekovo, yra mažai šiuo metu žinomas daiktų, mokslo ir žinių kūrimo būdas. Taip kuriant, visos instrukcijos, pradedant močiutės pyrago receptu, baigiant automobiliais ar vėjo jėgaine, yra laisvai prieinamos visiems, norintiems tą daiktą gaminti, skelbia lrt.lt.

Pasak architekto, laimėjusio savaitraščio „Atgimimas“ ir bendrovės „Eika“ surengtą konkursą „Padovanok Lietuvai viziją“, ši ekonominė krizė yra „virtuali“ - sustojo finansiniai srautai, kurie dabar tėra tik skaičių kombinacijos virtualioje erdvėje.

Tačiau maisto, daiktų gamybos, paslaugų teikimo pajėgumai nesumažėjo. Užstrigo mechanizmas, vertęs vienas ar kitas žmonių grupes užsiimti viena ar kita veikla ir tas gėrybes paskirstyti. Todėl, teigia vienas iš 2009 metų vizionierių (pirma vieta taip pat skirta ir Jonui Baniui už Lietuvos kaip „Medaus šalies“ įvaizdžio koncepciją), ir kelias išbristi iš krizės turėtų būti „virtualus“.

Svarbu ne daiktas, o tai, kaip jis atsiranda

Architektas pasakoja, kad prieš darant bet kokį daiktą sukuriami jo brėžiniai, projektas, vadinamasis virtualus daikto prototipas - brėžinių, trimatės informacijos, įvairių parametrų, naudojamų medžiagų ir daikto standartinių dydžių visuma, esanti vienoje duomenų bazėje.

Toks virtualumas leidžia bandyti daiktą, daug anksčiau pamatyti ir ištaisyti klaidas. Be to, visa informacija yra vienoje duomenų bazėje, tad taip daug lengviau sekti įvairius pasikeitimus, greitai gauti informaciją apie daiktą, matyti naudojamų detalių ar kitų elementų kiekius, tūrius ir pan.

J. Ingelevičius teigia, kad sukūrus ir pradėjus valstybės mastu taikyti nemokamo atviro kodo (angl. open source) pagrindu veikiančią projektavimo sistemą ne tik įveiktume dabartinę krizę, užkirstume kelią jos pasikartojimui, bet ir padėtume pasauliui ekonominio sunkmečio metu.   

Iki šiol atviras kodas (angl. open source) dažniausiai buvo siejamas su informacinėmis technologijomis, tačiau Jūsų vizija programavimo pricipus gerokai išplečia. Kaip?  

Dabar labai daug kalbama apie darnų vystymąsi, „žaliąją ekonomiką“, ekologiją, tačiau, mano nuomone, dažnai dėmesys kreipiamas į nesvarbius dalykus. Šiuo atveju tai, kad daiktas naudoja mažiau energijos, arba, kad jis pagamintas pagal sąžiningumo principus, nėra esminis jo bruožas, svarbiau - kaip tas daiktas buvo sukurtas.

Galimas dvejopas daiktų ir technologijų kūrimas. Pirma, kai kuriama „uždarai“: pasamdomi labai aukštos kvalifikacijos specialistai, jie užsidaro kokios nors korporacijos laboratorijoje arba tyrimų centre ir kuria kokį nors daiktą. Kai jis sukuriamas, paleidžiama didžiulė reklaminė kampanija ir tas produktas tarsi vamzdžiu į apačią nuleidžiamas visuomenei. Sukuriama galimybės rinktis iliuzija, tačiau viskas, ką nusipirksi, iš tiesų yra pagaminta šiuo uždaru būdu.    

Daiktus taip pat galima kurti atviro kodo principu, kai svarbiausia atvirumas. Čia viskas nuo pat idėjos daroma atvirai ir viešai. Kai viskas yra vieša, į procesą gali jungtis įvairios organizacijos, savanoriai.

JAV dienraščio „New York Times“ skiltininkas Davidas Brooksas, teigia, kad XIX ir XX a. mūsų ekonomikos variklis buvo įvairios medžiagos (javai, plienas) bei įvairių mechanizmų gaminimas. Anot jo, XXI amžiuje ekonomikos pagrindas yra protokolai - tam tikri instrukcijų rinkiniai. Programinė įranga yra informacijos organizavimo protokolas, vaistai - chemikalų organizavimo protokolas, supermarketų tinklai remiasi rinkodaros protokolais.  

Net ir perkant automobilį, daugiausiai mokame už žinias, kurių dėka ir buvo sukurtas automobilis, o ne už metalą ar stiklą. Priduriama, kad ekonomikos sėkmė priklauso nuo sugebėjimo išrasti ir naudoti kuo daugiau tokių protokolų. Jūs siūlote šią aukso gyslą padaryti visiems atvirą?  

Net ir internetas gali būti vadinama atvira technologija, nes visi jo standartai, protokolai yra atviri. Daugelis ekspertų mano, kad būtent dėl to internetas taip paplito. Jei internetas būtų uždaras, galbūt turėtume jį ne vieną, o tris: „Google“ internetas, „Microsoft“ internetas ir t.t. Jie būtų mažai paplitę, brangūs ir taip plačiai nenaudojami.  

Didžioji dalis interneto serverių, visi „Google“ serveriai bei didieji pasaulio superkompiuteriai naudoja atviro kodo programas.  

Kodėl?

Vien todėl, kad tai efektyviau. Jei aš turiu superkompiuterį, galiu atviro kodo programą pritaikyti būtent jam - dėl to neturiu atsiklausti nei „Microsoft“, nei dar kokių nors įmonių. Pavyzdžiui, „Google“ naudoja tokias technologijas, mat jo netenkina tai, ką siūlo uždari gamintojai. Pačiam patobulinti technologiją yra pigiau ir efektyviau nei pirkti licencijas.

Vienas iš esminių klausimų Jungtinių Tautų konferencijoje klimato klausimais Kopenhagoje buvo apie JAV ir Europos paramą besivystančioms šalims perkant „žaliąsias technologijas“. Tačiau aktyvistai tikina, kad didelė dalies tokių technologijų - kad ir vėjo jėgainių ar hibridinių automobilių - licencijų galiojimas jau pasibaigęs, tad šios technologijos yra atviros ir nieko nekainuoja. Kodėl, jei yra tokios galimybės sutaupyti, pasirenkamos brangios ir „uždaros“ technologijos?         

Tai man atrodo nelogiška. Kodėl mes skiriame milžiniškus pinigus besivystančioms šalims, kurios už juos perka kažkokias technologijų licencijas? Tie pinigai ne tik grįžta, bet ir paremia uždarų technologijų monopolijas.  

Man atrodo, jog būtų daug logiškiau, jei tuos pinigus skirtų vietos kompanijoms, pavyzdžiui, Lietuvai skirtus pinigus įsisavintų lietuviškos kompanijos, kurios sukurtų arba patobulintų jau egzistuojančią atviro kodo technologiją. Tuomet tai tampa atvira ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui. Taip pinigai neremtų monopolijų ir nekurtų korupcinių santykių. Jei milžiniški pinigai bus skiriami kokiai nors besivystančiai šaliai, tai juos pasisavins stipresni, gudresni ar protingesni.

Sukūrus atvirą technologiją ja pasinaudotų visi, kam reikia, o ne tie, kas stipresni.

Daug svarbiau yra įsisavinti technologijas ir ekspertų konsultacijos, kaip pritaikyti tas technologijas. Atvira technologija ypatinga tuo, jog ji gali išsivystyti į tokias formas, kokių nenumatė pats jos kūrėjas. Pavyzdžiui, gali būti sukurti labai geri vaistai, tačiau bėda: juos būtina laikyti šaldytuve, kuris kokioje nors Afrikos valstybėje yra prabanga. Jeigu šis vaistas nebūtų patentuotas, tai mokslininkai galbūt galėtų bandyti jį modifikuoti. Kai tai uždara, šį vaistą tyrinėti yra nelegalu.   

Kodėl, Jūsų manymu, šias instrukcijas reikėtų padaryti viešas, visiems matomas, ir, svarbiausia, nemokamas? Kaip atsipirktų žmonių darbas, kuris sugaištas, pavyzdžiui, tobulinant vaistus? Kas finansuotų šiuos eksperimentus?  

Atviras kodas yra tik įrankis, o kaip su juo elgtis - kiekvieno reikalas. Juos galima naudoti tiek komerciniais tikslais, tiek nekomerciniais. Negi uždaro kodo programos būtinai yra komercinės?

Tai visiškai kitoks verslo modelis: jame parduodami daiktai ir paslaugos, tačiau visa informacija yra laisva. Žmonės gautų atlyginimus arba už pagamintą daiktą, arba už sugaištą laiką.

Tačiau bemaž žinomiausias atviro kodo produktas, internetinė enciklopedija „Wikipedia“, visą laiką kabo ties bankroto riba, o išgyvena tik dėl dotacijų.

Pabandyčiau atsakyti pavydžiu: Lietuva nutaria, jog jai būtinas pigus ir efektyvus saulės energijos kolektorius. Tai reiškia, kad iš biudžeto bus skiriami pinigai įmonei, kuri sukurtų ar patobulintų šią bateriją. Lietuvos tikslas yra ne patentas ir jo pardavimas, tačiau kolektoriaus pagaminimas ir įdiegimas ant kiekvieno namo stogo. Valstybė turėtų investuoti tik į atvirą technologiją. Tai darant ji mokės tik vieną kartą, nes vėliau šiuos kolektorius galės tobulinti visi norintys, t.y., ateityje nereikės primokėti už technologijos atnaujinimą.

Tai reiškia, kad mes turėtume tobulas, efektyvias ir vis gerėjančias saulės baterijas - tai yra svarbiausia. Mums reikia ne patentų, o pigių ir efektyvių daiktų. Jei to iš tiesų norime, turime informaciją padaryti atvirą.

Jau dabar kyla daugybė teisinių ginčų dėl autorinių teisių, video, muzikos ar programinės įrangos platinimo ar keitimosi internete. Ar  nebus taip, jog pasiryžus gyventi atviro kodo principais, būtume priversti užsidaryti kaip „The Pirate Bay“, populiari svetainė, padedanti vartotojams keistis filmais, muzika, programomis ir pan.?

Atviro kodo kūriniai taip pat yra licencijuoti, o jos pažeidimas yra ginamas teisme.

Kalbant apie autorines teises, tai šį dalyką sprendžia pats autorius. Jeigu autorius nemato privalumų, kad jo kūriniai bus platinami laisvai, jis turi teisė nesutikti su atviru kodu. Per prievartą šio dalyko niekas nesiūlo.

Tačiau atviras platinimo būdas yra naudingas ir autoriui, ir visuomenei. Juk dabar reklama yra brangus malonumas.

Žmogus gali nuoširdžiai tikėti, kad draudimas kopijuoti jo kūrinius - net jei įstatymas jo pusėje - galios, tačiau realybė yra tokia, kad šiuolaikinės technologijos leidžia labai lengvai kopijuoti. Situacija panaši į laikus, kai karietų savininkai pyko ant automobilių savininkų esą arklinis transportas patiria milžiniškus nuostolius. Atsirado kitos realijos, tad pinigus šiandien reikia uždirbti kitais būdais. Jeigu to nesupranti - patiri nuostolius.

Prognozuojate, kad atviras kodas pakeis mūsų kultūrą ir civilizaciją, panašiai kaip savo laiku tai padarė garo variklis?

Žinoma. Tačiau tam tikra dalis uždarų technologijų išliks - yra nemažai specifinių sričių, kur atvira technologija nemanoma, nes paprasčiausiai per mažai žmonių.  

Ar jūs pastebite, kad valstybės institucijos - ne tik Lietuvos - bandytų žengti šiuo keliu? Ar bandoma taupyti paprasčiau nei investuojant į atvirų saulės kolektorių kūrimą, pavyzdžiui, į kompiuterius, įdiegiant atvirą programinę įrangą, kad ir „Microsoft Windows“ nemokamą atitikmenį „Linux“?

Nelabai, o priežasčių kodėl - labai daug, nors viena svarbiausių, mano galva, inercija. Pirmiausia ką reiktų keisti, tai mokymąsi mokyklose: visos uždaros programos prasideda nuo mokyklinio suolo. Jeigu valstybinėje įmonėje galima atsikalbėti, kad atviros programos neįdiegiamos dėl esą nemokėjimo ar brangumo (staigus perėjimas iš tiesų būtų brangus). Tose valstybėse, kuriose vyksta šis perėjimas, šis procesas jau trunka dešimtmetį.

Kokiose institucijose tai daroma?

Miuncheno savivaldybė, Prancūzijos žandarmerija, o Didžioji Britanija turi strategiją, numatančią, jog per 15 metų visose valstybinėse įmonėse bus tik atviro kodo programinė įranga. Visos mąstančios šalys suvokia, kad anksčiau ar vėliau prie to reikės pereiti ir turi strategijas. Jos taip pat suvokia, kaip tai bus sunku ir kad tai neįvyks per vienerius metus.

Lietuvoje, matyti, kol kas nėra suvokiama, kad tai reikės padaryti.

Ar nepaisant to, kad vizijų Lietuvai konkursą globojo Prezidentė Dalia Grybauskaitė, rėmė stambūs šalies verslininkai, sveikino prezidentas Valdas Adamkus, apdovanojimus teikė ministrai Vygaudas Ušackas bei Algis Čaplikas, sulaukiate kokių nors konkrečių pasiūlymų, kaip šią viziją plėtoti?

Kol kas institucinė parama priklauso nuo manęs vieno, o kaip bus ateityje - žiūrėsime. Tačiau, įgijau labai daug naudingų kontaktų ir kitų metų pradžioje bandysiu tartis.    

Ar nemanote, kad vieną principą pritaikyti daugeliui žmonių yra labai sudėtinga. Kaip tai pavyktų?

Problema ta, kad dabartinės projektavimo programos yra didžiuliai griozdai, o jų licencijos - labai brangios. Dėl to šios sistemos prieinamos tik profesionalams. Tačiau jei programa būtų atviro kodo, ji galėtų turėti daugybę skirtingų variantų: nuo skirtų programuotojams, kur kiekvieną veiksmą reikia užprogramuoti, iki skirtų paprastiems žmonėms, nieko nenorintiems žinoti apie programavimą.

O kaip įvyktų perėjimas nuo virtualaus modelio iki užbaigto daikto? Įsigyti vienetinį, savo paties suprojektuotą šviestuvą, yra brangiau nei pirkti masiškai Kinijoje gaminamą daiktą.

Jei gamintojas paskelbia savo gaminių virtualius modelius, tai tuos šviestuvus galima įsigyti ir iš gamintojo. Nors dažniausiai vienetiniai daiktai būna brangesni, tačiau kuriant atvirai yra galimybė, jog bus sukurtas visiškai pigus, gražus ir praktiškas daiktas. Tą įrodo ir jau minėtas lietuvių baldų įmonės paskelbtas biuro baldų konkursas. Atvirumas reiškia didžiulę pasirinkimo laisvę, o ne tik pirkimą iš kelių prekybos centrų. Bus sukurta daug nišų smulkesniems verslininkams, dizaineriams, gamintojams.  

Ar šią programą reiktų pradėti kurti nuo nulio? Galbūt jau yra sukurtas jos prototipas?

Nesiūlau kurti nuo nulio. Mano manymu, užtektų pritaikyti dabar sėkmingai veikiančią atviro kodo programą „Blender“. Šia programa dabar galima kurti 3D animacijos filmus. Ją nesunku būtų pritaikyti projektavimui. Kažką papildomai įdiegti ar patobulinti nebūtų labai sudėtinga ir utopiška, nes programa veikia. Pasiūlymus dėl šių patobulinimų žadu nusiųsti tiek „Blender“ kūrėjams, tiek galbūt būsimiems partneriams Lietuvoje.